Po mažiau nei dviejų mėnesių Nyderlandų piliečiai turės referendume apsispręsti, pritaria ar ne Europos Sąjungos ir Ukrainos asociacijos sutarčiai.

O kurgi Ukraina?

Balandžio 6 d. vyksiantis referendumas taps pirmuoju Nyderlanduose tokio pobūdžio politiniu instrumentu. Jį surengti pareikalavo 400 tūkst. peticiją pasirašiusių šalies piliečių. Dabar būsimoji olandų pilietinės valios išraiška tapo vienu svarbiausių Europos politikos įvykių ir grėsme ES bei Ukrainos santykiams ateityje.

Taigi, Nyderlandų gyventojai netrukus turės pasisakyti dėl konkrečios sutarties, kuri yra tokia sudėtinga, ilga ir detali, kad tik nedaugelis iš tikrųjų žinos, už ką iš tikrųjų balsuoja. Raginančiųjų pasirinkti atsakymą „ne“ stovykla stengiasi pasinaudoti kiekvienu įmanomu argumentu, siekdama parodyti, kad „ne“ – tai teisingas pasirinkimas. „Ne“ reiškia balsuoti prieš didesnes Briuselio galias, prieš politiką, kuri niekaip nesusijusi su eiliniais žmonėmis, prieš globalizaciją ir tarptautines korporacijas, dominuojančias pasaulinėje ekonomikoje, ir galiausiai, nors tai ir ne mažiau svarbu, prieš dar daugiau pabėgėlių, islamą Vakarų Europoje, prieš tai, kad olandai jau nebėra tikrieji Nyderlandų „savininkai“.

O kurgi Ukraina? Kad ir kaip būtų keista, tėra vos keli argumentai, kurie to referendumo kontekste yra susiję su šia šalimi ir iš tikrųjų paremti Ukrainos realijomis. Taip, mes girdime, kad Ukrainą valdo kraštutiniai dešinieji ir kad joje stiprios neofašistų pozicijos. Tačiau mes taip pat žinome, kad tokios kalbos tik atkartoja Maskvos propagandą ir kad iš tiesų kraštutinių dešiniųjų ir neofašistų politinis judėjimas Vakarų Europoje yra kur kas stipresnis nei Ukrainoje (jau nekalbant apie tai, kad didžiausias Europoje fašistinis judėjimas egzistuoja Rusijoje). Taip, mes girdime, kad Ukraina korumpuota, jos ekonomika pašlijusi ir kad jai teikiama pagalba Europos Sąjungai atsieitų labai brangiai. Tačiau mes negirdime teiginių, kad Ukraina, kaip plotu didžiausia Europos šalis, turi milžinišką ekonominį potencialą, kad tai – didelė rinka Europos verslininkams ir kad, nepaisant dvejus metus trunkančio karo bei Maskvos paskelbtos blokados, ši šalis vis dar gyvuoja, o infliacija nėra pasiekusi pasibaisėjimą keliančio lygio. Iš tikrųjų tai – stebuklas.

Gėdingas požiūris

Mes taip pat girdime kai kurių olandų politikų pareiškimus, kad tikrai ne visi ukrainiečiai nori asociacijos su ES ir kad vadinamųjų Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ (sutrumpintai – DLR ir LLR) gyventojams tokia sutartis taptų tikra katastrofa, kuri dar labiau pastūmėtų juos į Maskvos glėbį. Jie tvirtina kalbėjęsi su daugeliu ukrainiečių (pavyzdžiui, kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai), ir esą todėl jų požiūris paremtas faktais.

Drįsčiau tam paprieštarauti. Dar daugiau: manau, kad toks požiūris yra gana gėdingas, ir paaiškinsiu, kodėl. Buvusioje Sovietų Sąjungoje ir net Vidurio Europos šalyse, kurios dabar priklauso Europos Sąjungai, dauguma vyresniosios kartos žmonių ES vertina skeptiškai. Šį skeptiškumą būtų galima pagrįsti tuo, kad, kaip buvę totalitarinių valstybių piliečiai, jie pasiekė maksimalių pokyčių ribą. Gyventi laisvosios rinkos ekonomikoje ir parlamentinėje demokratijoje jiems pernelyg sudėtinga: atsiranda per daug galimybių rinktis, ir tam tikra prasme jie yra tapę svetimais savo pačių šalyse. Iš čia kyla ir nostalgija praeičiai, kai sakoma, kad gyvenimas buvo geresnis valdant komunistams. Jie lengvai pamiršta tuščius prekystalius parduotuvėse, senosios sistemos nehumaniškumą, faktą, kad jie tada buvo tik statistiniai skaičiai, ir niekam valdžioje nerūpėjo, gyvens jie ar mirs. Jie tvirtai tiki šiuo miražu, nes tai, kas vyksta šiandien, pernelyg baugu, pernelyg sudėtinga. Ir čia jau nieko nepadarysi: šie žmonės yra pasiekę savo „lubas“, tad padėti galėtų tik laikas. Vyresniosios kartos ilgainiui pasitrauks, vietą užleisdamos jaunesniosioms, užaugusioms jau pokomunistiniais laikais.

Šia prasme Ukraina taip pat nėra išimtis. Po 75 komunistų valdymo metų ir ketvirčio amžiaus gyvenimo amorfinėje valstybėje, kurį geriausiu atveju būtų galima apibūdinti kaip labai stabilų nestabilumą, ukrainiečiams tikrai sunku prisitaikyti prie naujų realijų. Ir nereikia jų dėl to kaltinti: Vakarų politikai privalėtų turėti pakankamai nuovokos, kad suprastų šį esminį gyvenimo iš totalitarizmo išbridusioje šalyje faktą.

Paradoksalu ir apgailėtina

Teiginys, kad jei olandai referendume pasirinks atsakymą „ne“, minėtų „liaudies respublikų“ gyventojai bus pastūmėti į Rusijos glėbį, man atrodo, yra dar blogesnis dalykas. Toks tvirtinimas rodo, kad žmonės paprasčiausiai nieko nežino apie gyvenimą tuose Ukrainos regionuose. Turiu daug draugų, kurių šeimos ar artimieji yra įstrigę šiose „atskilusiose“ šalies dalyse, ir jų papasakotos istorijos iš tiesų veria širdį. Faktiškai du milijonai Ukrainos piliečių gyvena okupuotose teritorijose terorizuojami gaujos valdžią gavusių kriminalinių veikėjų, kurie jaučiasi visagaliai dėl nuolatinės Rusijos valdžios karinės paramos. Sklinda pasakojimai apie čia klestinčią savivalę, smurtą ir plėšikavimą, blogą elgesį su belaisviais, neteisėtas konfiskacijas, didelius išgyvenimo sunkumus dėl maisto, vaistų ir kitų būtiniausių dalykų trūkumo. Kai kurie sako, kad ir gerai, kad patys kalti, jei balsavo dėl atsiskyrimo. Galbūt taip, bet daugelis balsavo nesuprasdami pasekmių, be to, šiuos regionus jau buvo ginklu užėmusios vietinės gaujos, gatvėmis važinėjo „kadyrovininkai“ iš Rusijos, o viskam akompanavo galinga propaganda. Ar tie žmonės turėjo kitokį pasirinkimą? Ir ar balsavimo rezultatai yra tikri, ar „patvarkyti“, kaip Kryme, kai 123 proc. Simferopolio gyventojų balsavo už prisijungimą prie Rusijos Federacijos?

Įsivaizduokime Nyderlandus 1942-aisiais. Šalis okupuota nacių, bet gyvenimas vis dar pakenčiamas, o žydai dar nėra išsiųsti pražūtin į Aušvicą ir kitas mirties stovyklas. Tuo metu olandai ir toliau prekiauja su vokiečiais, verslas vyksta, kaip įprastai, kaip dabar pasakytume. Nyderlandų reichskomisaras A.Seyssas-Inquartas organizuoja referendumą dėl šalies prisijungimo prie Vokiečių reicho. Kaip manote, kokie būtų buvę jo rezultatai? Ir ką sąjunginių valstybių vadovai, W.Churchillis ir D.Eisenhoweris, po to būtų pasakę emigracinei Nyderlandų Vyriausybei Londone? „Klausykite, vaikinai, atrodo, kad jūsų gyventojai balsavo „už“, todėl mes nedarysime nieko, kas galėtų juos dar labiau pastūmėti į Berlyno glėbį!“

Nesąmonė? Aš taip nemanau. Olandai būtų balsavę „už“ vien tik dėl nenumaldomo troškimo išgyventi. Žmonės yra labai nuolaidūs, ir dauguma būtų pritarę tam bet kokia kaina. Tad neteiskime DLR ir LRR gyventojų ir nesekime pasakų, neva ES ir Ukrainos asociacijos sutartis pastūmės juos į Putino glėbį. Būtent jie yra tie Ukrainos gyventojai, kurie su šia sutartimi gali sieti šviesesnio gyvenimo viltis. Jie pajuto, koks yra gyvenimas su Putinu, jie jau moka didelę kainą už klaidingą savo pasirinkimą, ir daro tai kasdien. Jiems asociacija su Europos Sąjunga yra vilties prošvaistė, priežastis laikytis ir tikėtis, kad vieną dieną šis košmaras baigsis.

Kaip paradoksalu, kad tie, kurie gyvena vienoje turtingiausių pasaulio valstybių, pakilusioje iš pelenų po Antrojo pasaulinio karo dėl nuolatinės sąjunginių valstybių paramos, dabar sėdi patogiai įsitaisę ir dėl savo egocentrizmo draudžia kitiems kurti geresnės ateities viltis. Ne tik paradoksalu, bet ir apgailėtina, o mano, Ukrainos valstybės gimimo 1991-aisiais ir jos atgimimo 2014-aisiais liudininko, akimis, – dar ir niekinga.

Robertas van Vorenas

Specialiai „Valstiečių laikraščiui“