1917 metų naktį iš gruodžio 12-osios į 13-ąją Prancūzijoje įvyko didžiausia praėjusio šimtmečio katastrofa. Tik praėjus beveik šimtui metų, 2004-aisiais, kraupusis rekordas buvo padidintas per traukinio „Jūrų karalienė“ katastrofą Šri Lankoje.

Perpildyti vagonai

Įsivaizduokite, kad traukiniu važiuojate gan stačia nuokalne ir šis vis greitėja ir greitėja, nešdamas jus į neišvengiamą mirtį... Cypia stabdžiai, tačiau jie bejėgiai sustabdyti perkrautą traukinį. Maždaug taip atrodė traukinio katastrofa, nusinešusi daugiausiai žmonių gyvybių. Skaudžiausia tai, kad ji įvyko vien tik dėl kelių žmonių aplaidumo ir neatsakingumo formuojant traukinio sąstatą. Dėl to skirtingų šaltinių teigimu, žuvo nuo 583 iki 1000 kareivių.

Abiejuose pasauliniuose karuose geležinkelis vaidino labai svarbią rolę pervežant kareivius ir ginkluotę. Pervežimų kiekis gerokai viršydavo įprastą taikos metui ir dažnai kariniai poreikiai buvo kur kas svarbesni nei elementarūs saugumo reikalavimai. Perkrauti sąstatai buvo įprastas dalykas. Tai turėdavo įtakos ir aukų skaičiui. Per abu pasaulinius karus geležinkelio katastrofose žuvo dvigubai daugiau žmonių nei taikiu metu.

Karo metu geležinkeliečiai dirbdavo nuolatinėje įtampoje. Jiems tekdavo pervežti didžiulius žmonių ir krovinių srautus. Vos ne iki fronto linijos kareiviai buvo gabenami gyvuliniuose vagonuose. Tais pačiais vagonais atgal grįždavo sužeistieji, o kitu reisu traukinys vėl gabendavo į mirtiną pavojų naują kareivių grupę.

Para laukimo

Retai iš gyvulinių vagonų, kuriais buvo gabenami kariai, liedavosi linksmas bei nuoširdus juokas ar dainos. Dažniausiai visus slėgdavo arba mirties baimė, arba skausmingi prisiminimai apie praėjusius mūšius. Tą gruodžio 12-ąją Modane viskas buvo kitaip. Po karinių veiksmų Šiaurės Rytų Italijoje į namus atostogų ketino grįžti apie 1000 kareivių, kurių didžioji dalis (daugiau nei 95 procentai) buvo prancūzai. Po įtemptų karo mėnesių vyrai labai džiaugėsi, jog netrukus pamatys savo šeimas, su kuriomis ir planavo praleisti 15 dienų kalėdinių atostogų. Iš Turino iki Modano du lokomotyvai atvežė 19 vagonų atostogų išleistų kareivių. Modane abu lokomotyvai turėjo būti sujungti į vieną sąstatą ir keliauti į Lioną, iš kur ir buvo kilusi didžioji dalis karių. Tačiau 19 vagonų sąstatui traukti reikalingų poros galingų lokomotyvų tuo metu Modano stotyje nebuvo. Beje, tuo metu didžioji dalis karininkų nusipirko bilietus į keleivinį traukinį Modanas-Paryžius ir išvažiavo į namus. Gyvuliniuose vagonuose liko tik kareiviai.

Ir taip nebespėdamas vykdyti karinės vadovybės nurodymų, stoties viršininkas tarsi visai pamiršo „atostogaujančiųjų“ vagonus. Beveik parą šie kariai praleido vagonuose. Į miestelį jiems išeiti neleido, kadangi „bet kuriuo momentu“ galėjo atsirasti lokomotyvai. Iš tiesų lokomotyvų buvo galima tikėtis tik po kelių dienų. Tačiau tuomet manevravimui prisireikė bėgių linijos, ant kurios stovėjo vagonai, atkeliavę iš Turino. Stoties viršininkui neliko jokios kitos išeities, tik surasti lokomotyvus.

Tankai – svarbiau

Jau beformuojant sąstatą į stotį buvo atgabenta keliolika vagonų tankų. Tankai ginkluotėje tuomet dar buvo naujovė. Juos buvo reikalaujama kiek galima greičiau nugabenti fronto linijos link. Lydraštyje buvo parašyta, jog stoties viršininkas privalo skirti šiam sąstatui dar vieną papildomą lokomotyvą. Atostogauti vykstantiems kareiviams tebuvo paliktas vienas lokomotyvas. Patempti 19 pilnų kareivių vagonų jis dar vargais negalais galėjo, tačiau dėl stabdymo ne vienam kilo nemažai abejonių. Tik trys sąstato vagonai turėjo pneumatinius stabdžius, valdomus iš lokomotyvo. Likę vagonai neturėjo jokių stabdžių ar teturėjo rankinius stabdžius, valdomus atskirai iš kiekvieno vagono. Tokią stabdžio rankeną, išgirdęs keturis garvežio ūktelėjimus – tai buvo sutartinis signalas – turėdavo sukti vagone esantis konduktorius. Tik iš tiesų tokie stabdžiai buvo visiškai neefektyvūs. Sąstato masė bent tris kartus viršijo leistiną. Pagal dabartinius reikalavimus tokios galios lokomotyvui būtų leista traukti tik keturis kartus lengvesnį sąstatą.

Lokomotyvo mašinistas, gerai žinodamas kelią, kuriuo reikės važiuoti, iš pradžių atsisakė traukti sąstatą ir pareiškė niekur nevažiuosiąs, kol nebus skirtas dar vienas lokomotyvas. Pyktelėjęs stoties viršininkas pasiuntė ieškoti kito mašinisto, tačiau laisvų nebuvo. Tuomet pro šalį ėjo vienas karininkas ir pasiteiravo stoties viršininko, kodėl dar tebestovi jo sąstatas. Kai viršininkas paaiškino situaciją, karininkas užsipuolė mašinistą ir pagrasino jam karo lauko teismu, jei šis atsisakysiąs važiuoti. Šiaip civilis galėtų drąsiai spjauti į karininko riksmus, tačiau nereikia pamiršti, jog buvo karo metas. Mašinistui neliko nieko kita, tik išvairuoti sąstatą Liono link...

Virto į krūvą

Pagrindinė geležinkelio linija nuo Turino iki Liono eina Alpėmis per Mont Cerno tunelį. Pravažiavus šį tunelį, privažiuojama Modano stotis, esanti jau Prancūzijoje. Po to prasideda lėtas leidimasis į slėnį. Bėgiai pakloti taip, kad išvažiavęs iš Modano traukinys visą laiką leidžiasi nuokalnėn. Keliose vietose nuolydis gana status (apie 33 procentus). Žmogui ar automobiliui toks nuolydis – nė motais, tačiau sunkiam ir ypač inertiškam traukiniui reikia važiuoti nuolat stabdant. Mašinistas užgulė stabdžius, tačiau jie ne ką tepadėjo – traukinys nuolat greitėjo. Stabdžiai įkaito iki baltumo ir nuo šio karščio užsidegė kai kurių vagonų apačios.

Ką jautė traukiniu važiavę žmonės, sunku ir įsivaizduoti – į mirtį jie lėkė vis didėjančiu greičiu. Vėliau išsigelbėjusieji pasakojo, kad pora jaunų kareivių neatlaikė ir nusišovė. Nuvažiavęs apie 6 kilometrus, traukinys pasiekė maždaug 120 kilometrų per valandą greitį. Tai to meto traukiniams buvo pernelyg daug. O svarbiausia, kad pravažiavus Arkos upę buvo posūkis, kurį pravažiuoti reikėjo ne daugiau kaip 40 kilometrų per valandą greičiu. Kareivius vežantis traukinys tą posūkį pradėjo 102 kilometrų per valandą greičiu. Pirmasis sąstato vagonas nuvažiavo nuo bėgių, o visi kiti suvirto ant jo. Mediniai vagonai bemat užsidegė. Gaisras buvo labai intensyvus, nes kai kurie kareiviai vežėsi granatų, kurios ėmė sproginėti.

Sugebėjo išsigelbėti tik 180 žmonių. Visi kiti žuvo. Atpažinti pavyko tik 425 kūnus, kiti palaikai buvo palaidoti netolimose kareivių kapinėse, kaip neatpažinti kariai. Apmaudžiausia, kad jie žuvo jau išgyvenę karo mūšių baisumus.

Beje, traukinio mašinistas taip buvo įsijautęs į stabdymą, kad net nepastebėjo, jog vagonai nugarmėjo į prarają. Jis vis stabdė ir stabdė. Dideliu greičiu artėjantį traukinį pačiu laiku pastebėjo La Prazo stoties budėtojas ir skubiai liepė išvažiuoti traukiniui, pilnam britų kareivių. Jei ne, būtų įvykusi dar viena katastrofa, nes La Prazo stotį garvežys prašoko net nesustojęs.

Kai pavyko sustabdyti garvežį, mašinistas su keliais kareiviais grįžo į katastrofos vietą. Netoli jos buvo makaronų fabrikas ir karinė ligoninė. Ten ir buvo vežami sužeistieji.

Skaičiai – apytiksliai

Kiek tiksliai žmonių žuvo šioje baisiausioje geležinkelio istorijoje, jau niekas nebesužinos. Atostogauti išleistų kareivių niekas kruopščiai neskaičiavo, jie tiesiog buvo suvaryti į perkrautus gyvulinius vagonus. Vieni šaltiniai teigia, kad traukinyje buvo apie 800, kiti – apie 1150 žmonių. Prancūzijos armija oficialiai pareiškė, kad žuvo 583 kariai, tačiau tam prieštarauja jau ir tas faktas, kad kapinėse buvo palaidoti 279 neatpažintų žmonių kūnai. Pridėjus atpažintus kūnus, aukų skaičius kur kas didesnis. Istorikai, remdamiesi liudininkų pasakojimais, yra linkę teigti, kad aukų skaičius buvo artimas 1000.

Kaltų dėl baisios tragedijos neliko. Dėl akių buvo sudaryta šiokia tokia komisija, tačiau karo metu buvo neįprasta terliotis ir skaičiuoti visas žmonių aukas. Tūkstančio žmonių mirtis prancūzams pasirodė paprasčiausia statistika ir komisija tepateikė sausą išvadą, jog avarijos priežastis – viršytas greitis. Kaltais nebuvo pripažinti nei karininkas, įsakęs mašinistui išvairuoti aiškiai per sunkų sąstatą, nei stoties viršininkas, nesuradęs lokomotyvo. Beje, stoties viršininkas nuolat graužėsi ir jautėsi kaltas dėl įvykusios tragedijos. Tokio aukų skaičiaus jo sąžinė nepakėlė – po penkiolikos metų jis nusišovė tragedijos vietoje.

Pirmasis paminklas žuvusiesiems buvo atidengtas 1923 metais Švento Mišelio kapinėse. 1961 metais žuvę kareiviai buvo perlaidoti nacionalinėse Dova kapinėse. 1998 metais paminklas buvo pastatytas ir netoli katastrofos vietos. Apie šią katastrofą apsakymą „Nusikalstamas traukinys“ yra parašęs Anri Barbiusas.