Vėl kelyje su migrantais. Po pastarojo karto atrodė, kad jau viskas – daugiau niekada, nebenoriu ir užtenka man tos aplinkos ir tų keistų pasaulio problemų. Bet niekada nesakyk niekada. Šįkart 15min paruošė reportažų ciklą iš vietos, į kurią suplūsta migrantai iš Afrikos šalių. Šis ir kiti būsimi tekstai iš Italijos salos – tai emocijomis ir faktais grįstas dienoraštis iš Sicilijos salos laiką leidžiant su atvykėliais.

2016 07 14 Katanija/Sicilijos sala/Italija

Iki šiol 15min #Paskuipabėgėlius ciklo reportažai nušvietė rytinį migrantų kelią. Jis eina per Turkiją, Egėjo jūrą, Graikijos salas ir tęsiasi į žemyninę Europą. Per Viduržemio jūrą plūsta ne ką mažesni (o dabar jau ir didesni) migrantų kiekiai į Siciliją, Maltą ir kitas salas. Dauguma atvykėlių – juodaodžiai vyrai iš Nigerijos, Kongo, Malio ir Eritrėjos. Būtent Viduržemio jūroje prasidėjo migrantų krizė, o tik vėliau persimetė į Graikiją, kur per Egėjo jūros atkarpėlę pradėjo plaukti sirai, irakiečiai, afganistaniečiai ir kitų šalių pabėgėliai bei šiaip įvairaus plauko nuotykių ieškotojai.

Tuo tarpu Italijos srautai liko pamiršti. Kai mes verkėme kontrabandininko siro sūnaus, išplauto į Turkijos pajūrio smėlį, Viduržemio jūroje skendo (ir skęsta!) laivai su šimtais Afrikos šalių piliečių.

Iki šiol šioje jūroje po vandeniu guli šimtai pigių žvejybinių laivų triumuose paskendusių žmonių. Niekas dėl jų nededa vėliavų ant „Facebook“ profilio nuotraukų. Niekas nerašo #PrayForAfricans. Šie žmonės kažkaip kitaip vertinami. Šiemet, vien oficialiais duomenimis, Viduržemio jūroje nuskendo beveik 3000 migrantų. Neteko matyti dėl to parašyto nė vienos graudaus straipsnio ar juolab skaitmeninių ašarų socialiniuose tinkluose. Nesakau, kad jų reikia ar nereikia, tačiau lygybės šiuo atveju nėra. O juk plaukia tie patys žmonės...

Apskritai pastaruoju metu man ši tema tampa kažkokia siurrealistinė. Visuomenė ir politikai metasi į vieną arba kitą pusę, pradeda akcentuoti neesminius niuansus ir juos iškelia į aukštumas, tada apsigalvoja ir pakeičia nuomonę. Natūraliai ar nenatūraliai visų dėmesys krypsta į šalutinius užkaborius. Galų gale visi persisotina šia tema ir pradeda ieškoti kitų madingų pokalbių temų. Bet migrantų tema juk niekur nedingo. Europa, sušukusi „Welcome refugees“ turėjo išsiblaivyti, kad suprastų, ką padarė, o tada pradėjo po truputį ateiti į protą ir keisti savo žodžius. Pamažu, kad gėda nebūtų. Uždarė sienas, vidines migracijos magistrales, pakeitė išmokų sistemas... Šiek tiek pratrynėm juos iš pirmų laikraščių puslapių.

Žiniasklaida apie tai rašo mažiau arba jau neberašo. Bet migrantams tai nė motais. Vien į Italiją šiais metais atplaukė beveik 80 tūkst. Bent tiek jų užregistruota oficialiai. Tai vien Italijos skaičiai. O kur dar kitos šalys...

Kaip į Graikiją, taip ir į Siciliją atvykstantys migrantai dažniausiai nėra pabėgėliai. Dauguma jų nėra net ir pigi darbo jėga, kaip bandoma tai įvardinti. Dažniausiai juos būtų galima pavadinti lengvų pinigų ieškotojais. Tie, kurie prisiklauso iš dalies teisingų pasakojimų, kaip ES lyja pinigais. Visi jų nori. Tiesiog šiaip sau. Dirbti sutinka retas kuris. Nors yra ir tokių, kurie vos atvykę pradeda uždarbiauti. Vyrai vietiniuose ūkiuose, o kai kurios moterys – po tiltais. Beje, prostitucija ir prekyba žmonėmis čia yra aktuali problema, ją aprašysiu kiek vėliau.

Kaip rodo esama situacija – migrantai dažniausiai neturi nei suvokimo, kaip reikia dirbti, nei noro. Madinga sakyti, kad juos reikia integruoti ir pasistengti, kad jie pritaptų. Man atrodo, kad didžiąja dalimi tai yra bergždžias reikalas. Jeigu žmogus atvažiavo paviliotas ant medžių augančių pinigų, tai vargiai jis tą medį norės pats užauginti. Kad tai nebūtų vien tušti svaičiojimai – kituose tekstuose pabandysiu pateikti argumentų.

15min.lt