Nors karą Rytų Ukrainoje prieš metus pavyko prislopinti paliaubomis, iki politinio sureguliavimo dar labai toli: tebežioruojantis konfliktas reikalauja vis naujų aukų.

Viena bėda – ne bėda?

Žmonės greitai pripranta prie blogų žinių: prieš 2 metus Rusijos įvykdyta Ukrainai priklausančio Krymo aneksija ir netrukus po to kilusios kovos rytinėje Ukrainos dalyje, kurią Kremliaus strategai taip pat norėjo atplėšti nuo Ukrainos, jau tapo savotišku pamirštu karu. Nors šie įvykiai daug kam Europoje ir visame pasaulyje sukėlė šoką, tapo aišku, kad agresyvus Kremliaus režimas, siekdamas savo tikslų, spjauna į tarptautinę teisę: karinis konfliktas Rytų Ukrainoje iš esmės Vakaruose tapo pamirštu karu. Viena vertus, buvo pasiektas susitarimas dėl paliaubų, susitarta dėl tam tikrų žingsnių konflikto politinio sureguliavimo kelyje, kita vertus, per dvejus pastaruosius metus Europa patyrė kitų labai rimtų iššūkių – Graikijos skolų krizę, kurią šiaip ne taip pavyko suvaldyti, iš esmės atidėjus jos sprendimą, ir pavojų visai ES keliantį pabėgėlių antplūdį. Šios krizės sprendimo net nematyti, tad galima suprasti, kad Rytų Ukrainoje teberusenantis karas Vakarų visuomenėje ir žiniasklaidos priemonėse didžiausio susirūpinimo jau nebekelia.

Paliaubos Rytų Ukrainoje yra labai trapios, ir paskutiniųjų savaičių įvykiai rodo, kad iš esmės jos yra nutrūkusios: tai viename, tai kitame fronto ruože kyla susišaudymų, sproginėja minos ir artilerijos sviediniai. Kone kasdien žūsta kariai ir civiliai. Kiekvieną dieną Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai iš karo veiksmų zonos Rytų Ukrainoje apie tai siunčia ataskaitas. Dažniausiai tai būna trumpos ESBO Specialiosios stebėjimų misijos darbuotojų žinutės. „Vasario 7 diena, Petrovsko rajonas, Doneckas. Žmogus gatvėje buvo mirtinai sužeistas sprogmens skeveldromis. Pietinėje sprogimo išraustos įdubos pusėje stebėtojai pamatė kraujo žymių. Nustatyti, iš kurios pusės atskriejo sviedinys, nepavyko, nes po apšaudymo tą vietą pervažiavo automobiliai“, – taip cituojamas dokumentas Vokietijos dienraštyje „Die Presse“. Jis nori priminti skaitytojams apie Europoje tebevykstantį karą, kuriame jau žuvo daugiau nei 9 000 žmonių.

Jau kelias savaites iš eilės ESBO stebėtojai daug kartų fiksavo paliaubų tarp Ukrainos vyriausybinių pajėgų ir prorusiškų separatistų pažeidimus. Paprastai situacija paūmėja prieš tarptautinių derybų dėl padėties Rytų Ukrainoje pradžią.

Supranta skirtingai

Naujausias „Normandijos ketveriukės“ – Ukrainos, Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos – užsienio reikalų ministrų susitikimas praėjusį savaitgalį Miuncheno 52-osios tarptautinės saugumo konferencijos metu baigėsi, galima sakyti, be rezultatų. Ministrai susitarė tik dėl to, kad kitas „ketveriukės“ ministrų susitikimas vyks kovą. Kadangi ir ankstesnės „Normandijos ketveriukės“ pastangos siekti padėties Rytų Ukrainoje normalizavimo nekėlė didelio optimizmo, sunku tikėtis gerų žinių ir kovą, juolab kad Rusijos ir Vakarų santykiai dėl situacijos Sirijoje vėl gerokai pablogėjo.

2015-ųjų vasario 15 d. Baltarusijos sostinėje buvo pasirašytas susitarimas dėl konflikto Rytų Ukrainoje sureguliavimo, paprastai vadinamas „Minsku-2“. Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Prancūzijos prezidentas François Hollande’as, Ukrainos prezidentas Petro Porošenka ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tada derėjosi dėl taikos plano. Pasiektas susitarimas sudarytas iš 13 punktų. Pagal jį iki praėjusių metų pabaigos turėjo būti pasiekta karinio konflikto deeskalacija ir rastas realus politinis jo sprendimo būdas. Jau praėjo metai, bet iki šiol buvo įgyvendinti vos keli „Minsko-2“ punktai. Tiesa, Ukrainos atstovai ne kartą tvirtino, kad realiai nebuvo įgyvendintas nė vienas.

Per praėjusius metus abi konflikto pusės kelių šimtų kilometrų atstumu nuo priešakinių savo pozicijų dar labiau sustiprino savo įtvirtinimus. Pasak „Die Presse“ apžvalgininkų, dabar didžiausia sureguliavimo, kuris kiekvieną savaitę aptarinėjamas „Minsko-2“ kontaktinės grupės susitikimuose, kliūtimi tapo Ukrainos konstitucinė reforma, pagal kurią šalies Vyriausybė turi suteikti daugiau įgaliojimų Kijevo nekontroliuojamiems Rytų Ukrainos regionams, kuriuose šeimininkauja Rusijos remiami separatistai. Abi pusės šią reformą supranta skirtingai: Kijevas ją įsivaizduoja kaip decentralizaciją, o prorusiški separatistai ir Rusijos atstovai reikalauja plačios autonomijos. Ukrainos prezidentas teisę priimti sprendimą turi perduoti įnoringam šalies parlamentui, o vykdyti reformas tampa vis sunkiau. Viena vertus, prie to prisideda vidinė politinė krizė, kuri blogiausiu atveju gali baigtis Vyriausybės griūtimi ir naujais parlamento rinkimais. Kita vertus, padėtį komplikuoja išoriniai veiksniai – prorusiškų separatistų užsispyrimas nedaryti nuolaidų, pavyzdžiui, dėl planuojamų vietos valdžios rinkimų Donbase.

Šie rinkimai turėtų vykti pagal Ukrainos įstatymus, jais prasidėtų demokratinė reintegracija. Juose dalyvauti turėtų būti leista Ukrainos politinėms partijoms, rinkimų skaidrumą kontroliuotų tarptautiniai stebėtojai. Kijevui dar teks palaužyti galvą, kaip užtikrinti jų saugumą. Derybose reikia susitarti ir dėl to, ar šiuose rinkimuose galėtų dalyvauti 1,4 mln. šalies viduje perkeltų asmenų, t. y. Rytų Ukrainoje gyvenusių ir nuo karo pabėgusių žmonių. Pasirodė pranešimų, kad Minske bus aptarinėjama tarptautinių policijos pajėgų, veikiančių su ESBO arba Jungtinių Tautų mandatu, pasitelkimo rinkimų saugumui užtikrinti galimybė.

„Keistasis karas“

Atkaklios politinio sureguliavimo Rytų Ukrainoje paieškos Kijeve gyvenančiam publicistui Nikolajui Riabčiukui atrodo panašios į „keistąjį karą“. Pasak jo, šiuo atveju grumiamasi ne todėl, kad būtų galima užimti teritoriją, o todėl, kad kita pusė būtų priversta ją paimti. Nors skamba paradoksaliai, tai – labai tiksli įžvalga, kaip pabrėžė „Die Presse“ apžvalgininkai. Po to, kai Kremlius atsisakė ankstesnių planų kurti „Novorosiją“, jo įtakos srityje būsiančią pietrytinės Ukrainos dalį, Maskva susidūrė su milžiniškais finansiniais Donbaso poreikiais. Vien tik pensijoms „Donecko liaudies respublikoje“ mokėti Maskvai kasmet reikia skirti 450 mln. eurų. O juk tai – tik dalis visų Donecko ir Luhansko „respublikų“ išlaikymo kaštų: ekspertų skaičiavimais, Maskvai Donbasą išlaikyti kainuoja maždaug 79 mln. eurų kas mėnesį. Ir ši suma neapima būtinų investicijų į regiono ekonomiką ir karo sugriautos infrastruktūros atstatymą.

Akivaizdu, kad Kremlius nori išlaikyti Donbasą kaip savo instrumentą, kuriuo bet kada galėtų destabilizuoti demokratinę Ukrainą ir prireikus vėl atnaujinti, o gal dar labiau sustiprinti karinę priešpriešą. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „International Crisis Group“, nagrinėjančios politinius ir karinius konfliktus visame pasaulyje, ekspertų teigimu, Maskva žaidžia iškart su keliais galimais įvykių eigos variantais. Blogiausia, anot jų, tai, kad tokiame taktikos nepastovume slypi dideli pavojai. Politiniu konflikto sureguliavimu menkai suinteresuoti ir vietiniai Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ lyderiai: jie baiminasi, kad Kremlius jų atsisakys. Baimindamiesi prarasti valdžią, daugelis separatistų lauko vadų daug kartų atvirai pasisakė prieš Minsko politinio sureguliavimo procesą.

O Kijevas, kitaip nei oficialiai pareiškė, tikrai nenori susigrąžinti Donbaso bet kokia kaina. Pats blogiausias dalykas jam būtų prisiimti separatistinio regiono finansinio išlaikymo naštą, mainais gaunant minimalią politinę įtaką, sprendžiant jo reikalus. Tokios galimybės nagrinėjimas šiuo metu yra įstrigęs ir nepanašu, kad Ukrainos valdžia ir Rusijos remiami separatistai derybose dėl regiono ateities bent kiek pajudėtų į priekį. Pagrindinė priežastis – pasirengimas leistis į kompromisus didina rizikas. Planuojama galutinė Minsko derybų proceso dėl karinio konflikto Rytų Ukrainoje užbaigimo riba – 2016-ųjų pabaiga – vėl gali būti atidėta.