Su kalaviju susiję daug ritualų ir įvairenybių. Šie ginklai senovėje turėdavo vardus, į mirusiojo kapą dedamas kalavijas Baltijos kraštuose būdavo sulaužomas ar sulankstomas, LRT RADIJUI sako kalavijo meistrystės mokyklos įkūrėjas Andrius Janionis. Anot jo, nors senovėje naudoti ginklai ar kiti daiktai sėkmingai rekonstruojami, kone neįmanoma tiksliai sužinoti, kaip kovodavo protėviai.

– Ar skyrėsi senovės Lietuvoje ir Europoje naudoti ginklai?

– Priklauso nuo laikotarpio. Pavyzdžiui, kai Pabaltyje vyko Kryžiaus karai ir lietuviai kariavo su kryžiuočiais, buvo tam tikra blokada, į Lietuvą nebuvo galima gabenti vakarietiškų ginklų. Nesakyčiau, kad lietuviški ginklai kažkuo nusileido vakarietiškiems, nors šioks toks atotrūkis buvo. Vakaruose ginkluotė buvo labai išvystyta.

– Ar lietuviai patys gamindavosi ginklus, ar įsigydavo iš užsienio?

– Visais laikais vertinti tam tikrose dirbtuvėse pagaminti ginklai. Tokių dirbtuvių buvo Vakarų Europoje. Jose gaminti ginklai – labai aukštos kokybės. Labai sudėtinga pagaminti kalaviją. Šis ginklas – aukščiausias kalvystės lygis. Kiekvienas kalvis ieškodavo sprendimų, kaip pagaminti kalaviją, kaip suteikti tam tikrų savybių, kad būtų tvirtas, nelūžtų, atliktų savo funkciją taip, kaip reikia.

– Kaip visu tuo susidomėjote?

– Esu archeologas, tad su ginklais, karybos istorija teko susidurti studijų metu. Tai mane labai sužavėjo. Baigęs studijas nepradėjau archeologo karjeros, situacija tuo metu buvo sudėtinga. Kai mūsų šalyje pradėjo atsirasti rekonstrukcijos klubai, užsiimantys daiktų atkūrimu, prisijungiau prie vieno iš jų. Taigi užsiimu tuo daugiau nei 10 metų.

Visada ieškojau būdo atkurti, kaip kaudavosi protėviai. Deja, rekonstrukcijos trūkumas yra tai, kad negalime pasakyti, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Galime tik pasakyti, kaip atrodė daiktai, galime atkurti, ką vilkėjo žmonės ir pan. Tačiau pasakyti, kaip visi daiktai buvo naudojami, labai sudėtinga.

– Kokiu būdu nustatote, kaip atrodė senovės ginklai?

– Pagrindinis šaltinis – archeologiniai radiniai. Tai radiniai, dabar laikomi muziejuose, ikonografija, piešiniai, paminklų antkapiai. Lietuvoje tuo daugiausiai ir remiamasi. Atkūrinėdami daiktus mes darome archeologinių radinių kopijas.

– Kodėl sudėtingiau atkurti, kaip atrodė pačios kovos?

– Nes nėra išlikę aprašymų. Atrodo paprasta – paimi kalaviją, užsimoji juo ir joji. Tačiau tai gana sudėtingas dalykas. Gal kitaip paėmus paprastesnį ginklą – kirvį, kuoką, ietį. Kalavijas yra subtilus, jo naudojimas sudėtingas ir, norint išmokti juo tinkami naudotis, reikia nemažai laiko.

Akcentuoju būtent kalaviją, nes tai labai senas ginklas, Europoje naudotas daugiau nei tūkstantį metų. Su kalaviju susiję tam tikri ritualai. Žinome, kad kalavijai turėdavo savo vardus. Mūsų kraštuose vyravo įdomi tradicija – į mirusiojo kapą dedamas kalavijas būdavo sulankstomas ar sulaužomas. Sunku pasakyti, kodėl. Gal tam, kad nebūtų niokojami kapai, nes medžiaga, iš kurios pagamintas kalavijas, yra aukščiausios vertės.

– Ar dar yra kažkokių mitų, legendų, susijusių su ginklais? Teko skaityti, kad Damasko plienas ypatingai tvirtas ir gali prakirsti bet kokį šarvą. Ar yra tiesos?

– Šiek tiek yra, bet Damasko plienas turi legendinę aurą. Gal todėl, kad jį labai sudėtinga atkurti. Yra įvairių teorijų apie tai, kaip šis plienas gamintas. Turint omenyje senąsias technologijas, tai labai sudėtinga. Damasko plienas gaminamas lankstant plieno juostas daugybę kartų. Viena kalavijo geležtė sulankstoma keliasdešimt tūkstančių kartų.

– Kas bendro tarp kovos ir meno?

– Daugelis žino apie Rytų kovos menus, ilgas kovines tradicijas, tam tikras mokyklas, technikas. Apie Vakarų kovos menus žmonės girdėję mažiau, ypač Lietuvoje. Jau gerą dešimtmetį pasaulyje vis populiarėja ši kovos meno rūšis. Mano manymu, tai tarpinis variantas tarp kovos meno ir sporto.

Šiuo metu bandoma atkurti istorinius Europos kovos menus. Galime kalbėti apie istorinį kovos meną tada, kai jis aprašytas. Deja, su lietuvių kovos menais taip nėra, jų atkurti neįmanoma. Informacijos man teko pradėti ieškoti toliau nuo Lietuvos. Man kilo klausimas – jei iki pačių smulkiausių detalių galima sužinoti, kaip atrodė ginklai, drabužiai ir visa kita, kodėl negalima suprasti, kaip visa tai naudota?

Tuo metu šia sritimi nebuvo taip stipriai domėtasi, bet po truputį, dėdamas žinių krislelį prie krislelio, šį tą sužinojau. Pats šiuo metu praktikuoju Vakarų Europos kovas su kalaviju ir skydu. Šie kovos menai remiasi būtent rašytiniais šaltiniais.

Nuo XIV a. Europoje vis atsirasdavo meistrų, kurie ne tik mokėjo gerai kautis, bet ir mokė to kitus. Jų pasakojimai būdavo užrašomi į vadovėlius – pieštos ir aprašinėtos figūros. Būtent tie piešiniai ir aprašymai padeda atkurti, kaip iš tiesų buvo kaunamasi. Tai nėra lengva, nes atsiranda interpretacijos problemų. Vieniems piešinukas gali atrodyti vienaip, kitiems kitaip. Taigi daug diskutuojame ir tikiuosi, kad atkursime tikrąjį vaizdą, kaip žmonės kaudavosi.