1991-ųjų gruodžio 25-oji buvo paskutinė diena, kuomet Kremliuje, prezidentiniame krėsle sėdėjo Michailas Gorbačiovas. Tą vakarą pirmasis ir vienintelis SSRS prezidentas per televiziją paskelbė apie savo atsistatydinimą, o Kremliuje nuleista Sovietų Sąjungos vėliava. TSRS gyventojai buvo tokie pavargę nuo geležinės priespaudos, kad į vieną iš didžiausių geopolitinių sukrėtimų per visą istoriją sureagavo demonstruodami visišką abejingumą.
Ši diena Kremliuje
prasidėjo kaip įprasta: prezidento administracijoje skambėjo telefonai,
pasirašyti dokumentus buvo nešami dokumentai. Tačiau valdžia jo rankose
tebuvo formaliai, realiai valdžia jau priklausė Borisui Jelcinui.
REKLAMA
1991-ųjų gruodžio 8-ąją Baltarusijoje, Beloveže buvo pasirašyta
Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) susikūrimo sutartis.
Tuo pačiu
šalys faktiškai paskelbė ir apie Sovietų Sąjungos, kurios narėmis
formaliai buvo, pabaigą. M. Gorbačiovas, kuris pasisakė už Sovietų
Sąjungos išsaugojimą, priėmė sprendimą savo noru pasitraukti iš posto.
Gruodžio 23-ąją jis kartu su tuometiniu Rusijos TFSR prezidentu Borisu
Jelcinu aptarė pasitraukimo sąlygas.
Gruodžio 25-ąją, kuomet M. Gorbačiovas ruošė savo „atsisveikinimo
kalbą“, jam paskambino žmona Raisa. Ji papasakojo, kad į prezidentinį
butą Kosygino gatvėje atėjo Jelcino žmonės ir reikalauja nedelsiant jį
atlaisvinti. Taip pat ir saugos tarnyba pareikalavo išsikraustyti iš
užmiesčio vilos Barvicha-4.
M. Gorbačiovui tuomet teko skambinti savo
vis dar pavaldiniams ir grasinti istorijos paviešinimu spaudoje. Buvo
sutarta, kad prezidentas tarnybines patalpas paliks per artimiausias 3
dienas.
Paskutinis M. Gorbačiovo kreipimasis į tautą
1991 m. gruodžio 25-ąją Michailas Gorbačiovas kreipėsi į SSRS gyventojus
per televiziją ir pranešė apie savo atsistatydinimą.
Savo kalboje jis pabandė pateikti pagrindines beveik 7-erių metų valdymo
valdymo gaires. M. Gorbačiovo, pirmojo ir paskutinio SSRS prezidento,
teigimu, jam pavyko likviduoti totalitarinę sistemą, „kuri seniai atėmė
galimybę tapti pažangia ir klestinčia“, pavyko pradėti ekonomikos
permainas ir užbaigti Šaltojo karo ginklavimosi lenktynes, kurios
„iškreipė mūsų ekonomiką, visuomeninę sąmonę ir moralę“.
<...>
Aš tvirtai pasisakiau už tautų savarankiškumą,
nepriklausomybę, už tautų suverenitetą, tačiau tuo pat metu ir už
sąjungos valstybės išsaugojimą, šalies vientisumą. Įvykiai susiklostė
kita linkme, įsivyravo šalies išskaidymo ir valstybės atskyrimo linija,
su kuo aš sutikti negaliu.
Likimas taip jau lėmė, kad kuomet aš atsidūriau šalies
vadovybėje, jau buvo aišku, kad su šalimi reikalai nekokie. Visko daug:
žemių, naftos ir dujų, kitų gamtos turtų, o ir protu ar talentu Dievas
nenuskriaudė. O gyvename kur kas prasčiau negu išsivysčiusiose šalyse,
kur kas labiau nuo jų atsiliekam.
Pagrindas to jau buvo matyti:
visuomenė duso valdingos biurokratinės sistemos gniaužtuose. Pasmerkta
aptarnauti ideologiją ir nešti baisią ginklavimosi varžybų naštą ji
atsidūrė ant savo galimybių ribos. Visi dalinių reformų bandymai, o jų
nebuvo daug, patyrė nesėkmes – viena po kitos. Šalis prarado
perspektyvą.
Mes atsivėrėme pasauliui, atsisakėme nuo kišimosi į svetimus
reikalus, nuo kariuomenės panaudojimo už šalies sienų, ir mums atsakė
pasitikėjimu, solidarumu ir pasitikėjimu. Mes tapome vienu iš
pagrindinių šiuolaikinės civilizacijos kūrimo ant taikių demokratinių
pagrindų šauklių.
Tautos, nacijos gavo realią savo apsisprendimo kelio
laisvę. Demokratinių daugiatautės valstybės reformų paieškos privedė mus
prie naujos Sąjunginės sutarties sudarymo slenksčio. Visi šie pokyčiai
pareikalavau milžiniškos įtampos.
<...> Senoji sistema sugriuvo dar iki tol, kai pradėjo veikti naujoji. Ir krizė visuomenėje dar labiau paaštrėjo…
19 val. 38 min. vietos laiku Maskvoje įvyko tai, kas yra laikoma 69-erių Sovietų Sąjungos istorijos pabaiga. Praėjus vos kelioms minutėms po M. Gorbačiovo kalbos, virš Kremliaus buvo nuleista Sovietų Sąjungos vėliava ir iškelta rusiška trispalvė.
Nebuvo Maskvoje nei džiaugsmo, nei didelio liūdesio, kaip tais
atvejais, kai nutinka kažkas neišvengiamo.
12 minučių trukmės pasirodymo
metu televizijoje, skelbdamas apie savo atsistatydinimą, Gorbačiovas
pripažino galutinę SSRS mirtį: „didžios valstybės griūtį“, kaip jis su
liūdesiu pripažino“, – kitos dienos rytą buvo rašoma prancūzų „Le
Monde“.
JAV prezidentas George’as Bushas: pasiekta pergalė Šaltajame kare
Jau kitą dieną po M. Gorbačiovo kalbos JAV prezidentas George’as Bushas
pasveikino amerikiečius su demokratijos ir laisvės pergalė ir pažymėjo
Šaltojo karo baigtį.
REKLAMA
„Tai viltinga diena visiems amerikiečiams. Mūsų priešai tapo mūsų
partneriais, įsipareigojusiais kurti demokratinę ir pilietinę visuomenę.
Jie prašo mūsų paramos, o mes ją suteiksime. Mes tai padarysime, nes
kaip amerikiečiai mes negalime padaryti mažiau“, – 1991-ųjų gruodžio
26-ąją kalbėjo JAV prezidentas.
„Konfrontacija baigėsi.
Branduolinė grėsmė – nors ir toli nuo išnykimo – mažėja. Rytų Europa yra laisva. Sovietų Sąjungos kaipo tokios nebėra. Tai yra demokratijos ir laisvės pergalė. Tai yra moralinės mūsų vertybių jėgos pergalė. Kiekvienas amerikietis gali jaustis išdidumą šia pergale, nuo milijonų vyrų ir moterų, kurie uniformuoti tarnavo šaliai, iki milijonų amerikiečių, kurie palaikė savo šalį ir stiprią gynybą valdant 9 prezidentams“, – aiškino G. Bushas.
Beje, dėl tam tikrų aplinkybių, po Belovežo sutarties pasirašymo trijų šalių vadovai pirmajam paskambino būtent JAV prezidentui, o ne M. Gorbačiovui.
Vieni iš tų dienų įvykių liudininkų sako, kad taip ir buvo
suplanuota, o kiti – kad tai tiesiog sutapimas, nes M. Gorbačiovui
negalėjo prisiskambinti.G. Bushas pirmiausiai paklausė, kas laukia
Sovietų Sąjungos branduolinės ginkluotės, o tuomet pasidomėjo ar Rusija
perims Sovietų Sąjungos įsipareigojimus.
Atspausdinusi SSRS griūtį simbolizuojantį dokumentą mašininkė tik
gūžtelėjo pečiais
Viskulių rezidencijoje 1991-ųjų rugpjūtį susitikę trijų valstybių –
Rusijos (tuomet dar Rusijos TFSR), Ukrainos ir Baltarusijos vadovai
faktiškai pasirašė nuosprendį Sovietų Sąjungai, priėmę sprendimą įkurti
NVS.
Tačiau baigtis galėjo būti visiškai kita, jeigu M. Gorbačiovas būtų
priėmęs sprendimą jėga laikytis valdžios.
„Į Viskulius pajudėjo Baltarusijos KGB specnazas, apsupęs mišką aplink
medžioklės rezidenciją ir laukęs įsako suimti SSRS likvidatorius.
Vietoje to iš Maskvos buvo įsakyta likti pozicijose ir laukti komandos.
Tačiau komandos taip ir nesulaukta…“, – vėliau prisiminė SSRS
parlamentaras Viktoras Alksnis.
Medžioklės rezidencijoje pasirašytas dokumentas, nors ir buvo logiška
pastarųjų metų įvykių Sovietų Sąjungoje baigtis, tačiau daugeliui buvo
didžiuliu netikėtumu. Sutartį šalių vadovai parengė vietoje, ranka
rašydami juodraščius, kuriuos vėliau mašinraščiu tvarkingai atspausdino
laisvą dieną iš namų iškviesta Belovežo puščios direktoriaus sekretorė.
„Prasidėjo lakstymai. Žiūriu, tempia baltą stalą, kažkokia moteris pribėgo, pradėjo valyti. Čia mano korespondentas sako: „Ten kažkokį sprendimą spausdina“. Mes atėjome, o kambarėlyje kažkokia moteris sėdi ir spausdina“, – pasakojo tuomet Viskuliuose dirbęs Baltarusijos televizijos operatorius Vladimiras Andronovas.
Paklausta, ar supranta, ką dabar spausdina, moteris atsakė: „Taip, apie SSRS griūtį“. Perklausta, kaip ji į tai reaguoja, pasak liudininko, moteris tik gūžtelėjo pečiais. „Visas 17 dienų, kurios sekė po Belovežo susitarimo, aš laukiau inteligentijos, žmonių reakcijos. Aišku, šalis buvo šokiruota. Tačiau niekas neišėjo į gatves. Rodėsi, kad SSRS likimas buvo tik mano problema“, – jau praėjus 7 metams, prisimindamas skundėsi M. Gorbačiovas.
Į gatves dėl SSRS griūties niekas neišėjo nei gruodžio 25-ąją, nei
vėliau. Sostinės gyventojai, kaip ir likusieji, ruošėsi tradicinei
sovietinei šventei – Naujiesiems metams. 1991-ųjų ir SSRS pabaigą
geriausiai iliustruoja faktas, kad per valstybinę televiziją vietoje
valstybės lyderio kalbą tautai sakė satyrikas Michailas Zadornovas.