„Nacionalizmas prancūzų rinkiminėje kovoje – tarsi Asterikso kompleksas“, – sako eseistas, vertėjas, literatūrologas  Jurgenas Ritte, šiuo metu dėstantis Sorbonoje. Kokios nuotaikos Prancūzijoje prieš rinkimus? Sprendžiant iš spaudos pranešimų, prastos – šalyje tvyro didelė įtampa.

Sekmadienį Prancūzijoje vyks pirmasis prezidento rinkimų raundas, o savaitės pradžioje, antradienį, saugumo pareigūnai užkirto kelią galimam teroristiniam išpuoliui – Marselyje policija suėmė du įtariamuosius, pas kuriuos rado sprogmenų, ginklų ir „Islamo valstybės“ vėliavą.

Kaip pranešė atsakingas valstybės prokuroras Paryžiuje, šiedu vyrai ruošėsi surengti teroro ataką, tik dar neaišku, kurią tiksliai dieną ir į ką konkrečiai planuota taikyti. Kaip tik dėl to rinkimų išvakarėse šalyje dar labiau sustiprintos  saugumo priemonės.

O ketvirtadienio vakarą teroristas Eliziejaus laukų alėjoje nušovė vieną policininką ir du kitus policininkus bei vieną turistę sužeidė, o vėliau buvo saugumo pajėgų nušautas pats.

Bet įtampa ne tik fizinė, o ir dvasinė, psichologinė. Visą Prancūziją slegia blogos globalizacijos, netgi blogos Europos vaizdinys. Štai tokią nuostatą perša, tokias nuotaikas kursto ne tik Nacionalinio fronto kandidatė Marine Le Pen, bet ir kraštutinės kairės kandidatas Jeanas-Lucas Melenchonas.

„Viskas pajungiama šiai temai, tai įvardijama kaip nacionalinio išlikimo klausimas – dėl to prancūzų tautą ir reikia ginti. Užtat šalis vis labiau susigūžia, susitraukia į save, – sako J. Ritte Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“.

Jis  priduria, jog čia reiškiasi tam tikras Asterikso kompleksas, tik Asteriksas buvo daug linksmesnis, negu tai, ką išgyvename dabar. Nūnai  skleidžiama mintis, kad Prancūzija apgulta pekliškos globalizacijos, šėtoniškos Europos, visas pasaulis šitaip apgultas, tačiau esama vienos pasipriešinimo tvirtovės – ir tai būtent yra Prancūzija.

Galima į padėtį žvelgti humoristiškai. Tačiau, deja, tai politinis požiūris į dalykus, kuris rimtai tarp prancūzų vis labiau įsipilietina, nors, kita vertus, prancūzai iš globalizacijos iš tiesų labai daug pasipelnė.

„Šiaip ar taip, – tęsia J. Ritte, – kurstomi Prancūzijoje nuogąstavimai dėl iš plataus pasaulio jai kylančių pavojų, matyt, toje šalyje randa labai gerą dirvą, ypač tarp jaunų žmonių. Juos, deja, stipriai traukia Nacionalinis frontas, tai verčia susimąstyti, bet taip pat, ypač labiau išsilavinusius,  gundo radikalus kairysis J. L. Melenchonas – tą aš kasdien matau savo universitete“, – teigia J. Ritte.

Vokietijos radijo vardu pokalbį su  juo vedantis žurnalistas Julianas Ignatowitschius atkreipia dėmesį į tai, kad dabar apklausose gerokai pakilęs kraštutinių kairiųjų kandidatas J. L. Melenchonas savo retorikoje ne tiek jau skiriasi nuo kraštutinių dešiniųjų Marinės Le Pen.

Žurnalistas klausia, ar J. L. Melenchonas dabar sudaro pavojų jai, o gal greičiau bus taip, kad, jeigu M. Le Pen paklius į antrąjį ratą, o jis nepaklius, tai gal pastarasis ragins savo rinkėjus balsuoti kaip tik už ją

„Taip gali būti, – atsako J. Ritte, – Melenchonas tikrai kelia tokį susiblokavimo antrajame ture su Le Pen pavojų. Tą burnojimą prieš elitus, dabar per visą pasaulį gana sėkmingai besireiškiantį, vykdo kaip tik tokie, kurie patys tam tikram vadovaujančiam žmonių sluoksniui priklauso. Tai vyksta Amerikoje ir daugelyje kitų šalių.

Šis prieš elitus nukreiptas diskursas – tas pats populistinis šnekėjimas, ir Melenchono lūpose jis neskamba labai skirtingai negu Le Pen lūpose, poveikis panašus, jį gaivina tos pačios viskuo pasirūpinančios socialinės valstybės utopija.

O, pasižiūrėjus į dažnai naudojamus žodžius – „liberalus“, „liberalai“, „Europa“, „globalizacija“, „vieno pasaulio kūrimas“ – visa tai tiems žmonėms yra neigiami žodžiai, ir juos šitaip niekinančiai ištardami šiedu politikai, bet taip pat ir nuosaikiųjų socialistų kandidatas Benoit Hamonas, sulaukia didelio pasisekimo.“

Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ žurnalistui pastebėjus, jog tokiose kalbose kartais suskamba ir mistikos gaidelė, J. Ritte sutinka ir sako, kad nacionalizmas Prancūzijoje visai kitaip įsipilietinęs ir priimamas nei Vokietijoje, kur šiuo metu žodis „nacionalinis“ jau pasenęs, laikomas atgyvena – po viso to, kas nacijos ir nacionalizmo vardu Vokietijos praeityje buvo daroma.

J. Ritte nuomone, Prancūzijoje istorija truputį kitokia, joje nacija, – o  tai ypač galioja J. L. Melenchonui, – tiesiog yra tauta, liaudis. Tai tas kolektyvas, kuris pirmiausia prancūzų revoliucijoje ir susikūrė.

„Ligi tol valstybė, nacija įsikūnydavo karaliuje, dabar ji įsikūnija tautoje, liaudyje. Tai ir yra pozityvioji, teigiamoji nacijos samprata. O su ja tam tikru būdu, su savitu patosu, susisieja ir J. L. Melenchonas. Jį daug kas vadina antruoju Robespierre`u, kuris nesivaržytų prieš kitaip manančius pavartoti šiurkščią prievartą“, – aiškina J. Ritte.

Jo žodžiais, šiuo atžvilgiu M. Le Pen truputėlį kitokia. Kraštutinė dešinė Prancūzijoje juk negali remtis Prancūzų revoliucija, to ji ir nedaro, tačiau ji šaukiasi amžinosios Prancūzijos įvaizdžio, juk tai galų gale – seniausioji Bažnyčios duktė.

„Čia tinka ir Orleano mergelė, Žana d`Ark, todėl kraštutinė dešinė šaukiasi dar senesnės nei Prancūzų revoliucija Prancūzijos – labai reakcingos, netgi antisemitiškos, kaip aną savaitę ir vėl girdėjome.

Netgi iš M. Le Pen lūpų, kuri iki šiol labai stengdavosi nepasirodyti antisemitiška, jai buvo mieliau koneveikti atvykėlius iš šiaurės Afrikos, bet kartais antižydiškumas jai norom nenorom vis išsprūsta.

Taip, ji yra antisemitė, tuo aš įsitikinęs“, – baigia savo pokalbį su Vokietijos radiju „Deutschlandfunk“ J. Ritte.

Šį kartą užsienio spaudos apžvalgoje jokių prognozių apie rinkimų baigtį neskelbiame ir nekomentuojame, nes šiokius tokius rezultatus sužinosime tik vėlai sekmadienio vakarą.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.