Su ekonomine krize kovojanti Rusijos vyriausybė praeitą savaitę prabilo apie planuojamą kai kurių jos valdomų įmonių privatizaciją. Tokiu būdu bandoma lopyti kiaurą šalies biudžetą. Tačiau, jei įvyktų sėkmingai, privatizacija daugiausiai naudos duotų ilguoju laikotarpiu.

Šiuo metu kalbama apie kasybos įmonės „Alrosa“, naftos kompanijų „Bašneft“, „Rosneft“, „Rusijos geležinkelių“, valstybinio banko VTB, skrydžių bendrovės „Aeroflot“ ir laivybos įmonės „Sovkomflot“ pardavimą privatiems investuotojams.

Rusijos ekonominės plėtros ministras Aleksejus Uliukajevas yra užsiminęs, kad pirmiausia turėtų būti parduodami „Alrosa“ ir „Rosneft“ valstybės valdomi aktyvai.

„Tai akcinės bendrovės, kurios šiuo metu jau kotiruojamos biržoje, todėl tiek techniškai, tiek juridiškai yra geriausiai pasirengusios privatizacijai ir yra žinomos investuotojų“, – paaiškino ministras.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovasyra pažymėjęs, kad užsienio investuotojai įsigyti privatizuojamų įmonių akcijų galės, tačiau pats V. Putinas pridūrė, kad pirkėjai privalės būti Rusijos jurisdikcijoje, t. y. būti įkūrę įmonę šalyje.

Skaičiuojama, kad iš minėtų septynių įmonių privatizacijos valstybė galėtų susižerti apie 1 trln. rublių (11,59 mlrd. eurų).

Šia suma bus bandoma lopyti žemų naftos kainų prakiurdytą 2016 metų Rusijos biudžetą, kuris suplanuotas prognozuojant 50 JAV dolerių už barelį kainą. Penktadienį „Brent“ rūšies nafta kainavo 34,30 dolerio.

Išpardavimas su nuolaida

Žinia apie valstybės valdomų įmonių privatizaciją paskatino diskusiją tarp Rusijos ekonomistų.

Vieni teigia, kad aktyvus parduoti šiuo metu yra neapgalvotas žingsnis, nes jie yra labai atpigę.

„Taip yra ne tik dėl ypač atpigusių žaliavų, bet ir dėl blogo investicinio klimato, politinių rizikų ir žemo vadybos lygio Rusijos viešajame sektoriuje“, – savo tinklaraštyje „Echo Moskvy“ teigia opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno bendražygis Vladimiras Ašurkovas.

Savo ruožtu Energetinės politikos instituto direktorius Vladimiras Milovas tvirtina, kad laukti tokių pat sąlygų, kokios buvo prieš kelis metus yra bergždžia ir verčiau parduoti bent už tokią kainą, kokia yra dabar, nes vėliau ji gali tik dar labiau nukristi.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda taip pat sakė, kad šiuo metu Rusijos valdomų įmonių vertė yra smarkiai sumažėjusi.

Jis paaiškino, kad taip yra bent dėl dviejų priežasčių: kritusio rublio kurso ir žemyn smigusių akcijų indeksų.

„Tačiau taip visada ir atsitinka – kuo valstybės padėtis sunkesnė, tuo labiau jai reikia prasimanyti kažkokių finansinių išteklių ir vykdyti tam tikras reformas, nors tuo metu kainos nėra pačios geriausios, – DELFI dėstė G Nausėda. – Atvirkščiai, kai situacija labai gera, nes tada dažniausiai nėra nei politinės valios, nei ypatingo ekonominio poreikio valstybės turtą pardavinėti.“

Ekonomistas priminė, kad būtent taip Rusijoje ilgą laiką ir buvo – kol naftos kainos buvo didelės, tol niekas imtis reformų nenorėjo, nes buvo daugybė aplink tai besisukančių interesų.

Sėkmės istorija

G. Nausėda sakė, kad Rusijos sprendimą pradėti privatizaciją iš principo vertina kaip teisingą kelią, kuriuo turėtų eiti ir kitos apverktinoje makroekonominėje padėtyje atsidūrusios valstybės.

„Jeigu pavyktų pasiekti tam tikrą, bent jau dalinę sėkmę ir vieną ar kitą skanesnį objektą parduoti užsieniečiams (ne rusams), investuotojų bendruomenė tai galėtų įvertinti kaip tam tikrą pripažinimo ar dalinio pasitikėjimo atsistatymo ženklą“, – sakė jis.

Pašnekovo teigimu, tai būtų galima viešųjų ryšių priemonėmis pardavinėti kaip tam tikrą investuotojų pasitikėjimo atgimimą.

G. Nausėda sakė, kad nėra abejonės, jog Rusijoje valstybės turto yra per daug ir jis išlieka gerokai aštresne problema nei kitose postsovietinėse valstybėse.

Rusijos Federalinės valstybinės statistikos tarnybos tarnybos duomenimis, net 40 proc. iš 70 mln. šalies dirbančiųjų dirba viešajame sektoriuje.

Efektyvesnis valdymas

Vienas iš pagrindinių argumentų už privatizaciją yra tai, kad patekęs į privačias rankas valstybės turtas būtų valdomas kur kas efektyviau.

Už tai pasisako V. Milovas, kuris aiškina, kad būtent tai kalbant apie privatizaciją derėtų akcentuoti labiausiai. „Šis struktūrinis tikslas yra kur kas svarbesnis už trumpalaikę naudą biudžetui“, – teigia jis.

Tačiau jam prieštarauja V. Ašurkovas, nors ir pripažįstantis, kad šiuo metu šios įmonės valdomos blogai, tačiau tikintis, jog tai gali pasikeisti vien dėl politinės valios.

G. Nausėda stojo į V. Milovo pusę ir sakė, kad įmones pardavinėti dėl įplaukų į biudžetą galima galvojant tik apie artimiausią ateitį.

„Ilguoju laikotarpiu svarbiausias dalykas yra visiškai kitokia vadyba ir viso valstybinio sektoriaus bent dalinis persiorientavimas į komercines vėžes“, – sakė jis.

Ekonomistas pridūrė, kad labai svarbus šio proceso aspektas – užsienio kapitalo, kuris galėtų pakeisti vietinę, kultūrą įsitraukimas.

Dėl to jis abejojo reikalavimo veikti tik Rusijos jurisdikcijoje pagrįstumu. „Klausimas, ar vėliau neteiks liberalizuoti šių reikalavimų, nes dėl jų pirkėjų pasirodys tiesiog per mažai“, – paaiškino jis.

Edgaras Savickas