Paauglystė – sunkus laikotarpis ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Vaikai šiuo tarpsniu susiduria su begale naujų iššūkių, kurių vienas yra bandymas susikurti savo, privačią, erdvę. Dažnai to padaryti nepavyksta be melo tėvams. Tad kaip reikėtų reaguoti, elgtis? Psichologas, psichodramos terapeutas Evaldas Karmaza, turintis daugiau nei 15 metų darbo su vaikais ir jaunimu patirties, melą pateisina, ne rekomenduoja, bet pateisina. Pasak jo, išsiaiškinti tiesą nėra taip svarbu, kaip gebėti išlaikyti gerus tėvų ir paauglių tarpusavio santykius.

Tyla – efektyviausia priemonė

Šiandien viena opiausių problemų – didėjanti vaikų agresija. Tačiau psichologas E.Karmaza sako, kad atvirai agresijai įveikti yra daugiau resursų nei tai, kuri reiškiasi tylėjimu, atsitvėrimu siena. „Vaikai jaučia, kad tylėdami jie gali įveikti tėvus. Ne kartą klausiau paauglių, ar jiems būtų lengva suerzinti savo tėvus? Jei taip, tai ar greitai? Atsakymas aiškus. Vaikai labai greitai atranda tėvų Achilo kulną. Tai – tylėjimas. Tėvams jį pakelti yra tūkstantį kartų sunkiau nei draskytis žodžiais“, – kalbėjo specialistas. Pasak jo, situacija tampa dar sudėtingesnė, kai vaikai tampa „aktoriais“, bando „žaisti“ su tėvais. „Šiaip gebėjimas vaidinti yra gerai, tačiau jei tai nukreipta prieš tėvus, jiems baigiasi visas teatras“, – linksmai apie rimtus dalykus kalbėjo psichologas.

Dėl melo tėvai dažnai sunerimsta tik tada, kai vaikai nuolat meluoja, kai jie nebesusigaudo, kada sūnus ar dukra kalba tiesą, o kada meluoja. „Ilgą laiką tėvai būna linkę tikėti savo vaikais. Juk tai – jų kraujas. O vaikų melavimo profesionalumas auga labai greitai. Jei sumeluoti pavyko vieną, antrą, trečią kartą, gebėjimai meluoti gerėja“, – pabrėžė E.Karmaza. Taigi, melo problema neišdygsta iš niekur. Ji užauga labai iš lėto, kai vaikas pradeda suvokti, kaip reikia kalbėti, kad tėvai juo patikėtų.

Ar tikrai melo kojos trumpos?

Tad kaipgi turėtų elgtis tėvai, įtardami melą? Psichologas E.Karmaza sako, kad svarbiausia – sekti detales, kurių yra labai daug ir įvairių: skiriasi balso tembras, dažnai meluodamas žmogus nežino, kur dėti rankas, parausta jo veido oda, jis bando ranka prisidengti lūpas, melą išduoda net žvilgsnio kryptis: mat kairioji smegenų pusė valdo prisiminimus, o dešinioji – fantazijas ir t. t. „Tėčiai ir mamos gali naudoti dar daugiau gebėjimų, todėl kartais namuose jie būna ne tik tėvais, bet ir ikiteisminio tyrimo pareigūnais. Tėvai gana sėkmingai gali vykdyti kryžminę apklausą, kur vienas atlieka gerojo, o kitas – blogojo policininko vaidmenį. Pavyzdžiui, mama atbėga pas vaiką prieš gresiantį pokalbį ir perspėja jį, kad tuoj ateis piktas tėtis, todėl geriau tegul viską jai pasako. Tokia manipuliacinė technika dažnai suveikia“, – pasakojo specialistas. Yra ir begalė kitų būdų sekti savo vaiką: namuose išdėlioti slaptas mini kameras, paauglio telefone įdiegti sekimo programą, net įsigyti melo detektorių. Ne ką mažiau efektyvu paskambinti draugams, patikrinti ne tik telefono ar kompiuterio naršymo istoriją, bet ir kišenes ar šiukšlių dėžę, stovinčią vaiko kambaryje. Ten galima rasti tikrų lobių.

Tik ar gerai jausitės, tiesą sužinoję tokiu būdu? Todėl E.Karmaza tėvus ragina stengtis sužinoti, bet nesiekti to bet kokiomis priemonėmis, ir pateisina melą.

Melas nėra tik neigiamas

„Vienas iš tiesos išsiaiškinimo būdų – priremti paauglį prie sienos, „sumaitinti“ jam faktus. Tačiau ką darysime toliau? Todėl norėčiau savotiškai pateisinti melą, ne rekomenduoti, o pateisinti. Pažiūrėkite į mūsų visuomenę. Juk vaikai išmoksta tai, ką mes jau mokame“, – kalbėjo psichologas. Ne paslaptis, kad vaikas viską sužino iš artimos aplinkos stebėdamas tėvus, jų elgesį. Iš jų sužino ir kas yra vadinamasis šventas melas, kai meluojama dėl gero tikslo. Ir, pasak E.Karmazos, tas šventas melas ypač būdingas Lietuvai, kuri yra atėjusi iš vadinamosios homo sovieticus sampratos, kai melavimas gelbėjo gyvybes. „Mūsų gyvenime yra labai daug netikrumo, pateikto kaip tikrumas. Melas nėra vertinamas tik neigiamai. Todėl jei vaikui neleidžiame meluoti, vadinasi, taikome dvigubus standartus. Viską reikia dėti ant svarstyklių, įvertinti“, – sakė specialistas.

Jis ragina neskubėti namuose turėti tardymo izoliatorių. Taip tik dar daugiau pakenksime savo ir paauglio santykiams. „Svarbiau ne sužinoti tiesą, bet pagalvoti, kodėl paauglys meluoja. Bijo bausmės? O gal mėgdžioja jus ar visuomenę? Būna atvejų, kai reikia labai gerai pagalvoti, ar labiau norite sužinoti tiesą, ar išsaugoti santykius“, – į ką svarbu atkreipti dėmesį, patarė psichologas.

Siekia apsaugoti tėvus

E.Karmaza paminėjo dar vieną melo formą – kai vaikai meluoja, kad nesuerzintų tėvų. Tokius vaikus jis vadina angelais sargais. „Kiek jūsų tėvų žinojo viską, kas vyko jūsų gyvenime, kol dar gyvenote su tėvais? Įtariu, kad labai mažai. Taip pat elgiasi ir dabartiniai paaugliai, jiems nereikia jautrios tėvų reakcijos, todėl apie daug ką nutyli“, – sakė psichologas.

Kita problema – mokytojai vis dažniau sako, kad tėvai iš vaikų tikisi daugiau, nei vaikai realiai gali padaryti. Vaikai tų lūkesčių nenori nuvilti. Vaikai mato ne kokie jie yra, o ko tėvai iš jų tikisi. Ir tai gali labai skirtis. Tada vaikai ima meluoti ir pradeda gyventi dvigubą gyvenimą.

„Taigi jei neišsiaiškinsite tiesos, nedaug prarasite. Tėvų uždavinys – išsaugoti santykius. Ir tai nebus paprasta, ypač kai vaikas tampa paaugliu. Būtent šiuo laikotarpiu jis natūraliai pradeda tolti nuo tėvų, įgyti savąjį „aš“, o ne „mes“, kurti savo, privačią, erdvę. Todėl tėvams rekomenduoju leisti savo vaikams tam tikrus dalykus pasilikti sau, tačiau pasakyti, kad bet kada bet kokiu klausimu jie gali į juos kreiptis“, – patarimus dalijo specialistas.

Pasak E.Karmazos, paauglio mąstyseną labai tiksliai nusako viena M.Tveno frazė: „Kai man buvo 14 metų, mano tėvas buvo niekam tikęs, bet kokią pažangą jis padarė, kai man suėjo 21-eri.“ Tad tereikia apsišarvuoti kantrybe.