– Bendraujate su nemaža dalimi Lietuvos sportininkų, tačiau daugelis nenori to viešinti. Kodėl sportininkams gėda pripažinti, kad jie bendrauja su psichologais?

– Lietuvoje vis dar vyrauja tokia nuomonė – jeigu dirbi su psichologu, turi kažkokių problemų. Ši nuomonė vyrauja gal ne tarp sportininkų, bet apskritai visuomenėje. Turiu galimybę labai paprastai paaiškinti, atskirti šias sritis. Klinikinė psichologija – kai iš tikrųjų dirbama su tam tikromis problemomis. Sporto psichologijos užsiėmimų metu optimizuojami įvairūs įgūdžiai, reikalingi siekiant maksimalaus rezultato.

– Ką daro sporto psichologas? Kaip atrodo jūsų darbas?

– Pirmas dalykas – išsiaiškinti, ko individualiai sportininkui reikia, nes yra įvairiausių metodikų, kurias galima pritaikyti, galima profilaktiškai dirbti nuo vaikystės, formuojant tam tikrus įgūdžius.

Jeigu turime aukščiausio lygio sportininką, mums reikia identifikuoti jo problemines sritis. Tam ir reikalingas tiek pokalbis su pačiu sportininku, tiek su treneriais, galbūt komandos draugais. Taip pat būtinas monitoringas – to sportininko stebėjimas jo sportinėje aplinkoje, t. y. treniruotėse, varžybose. Surinkus visą informaciją galima iš tikrųjų sudėlioti programą, ją patikrinti per treniruotes, suformuoti įgūdžius ir atitinkamai naudoti per varžybas.

– Kokie yra konkretūs metodai? Ar jūs imituojate pačias varžybas?

– Varžybų imitacija yra vienas iš metodų. Jeigu jį įmanoma įgyvendinti, tai tampa labai didele pagalba sportininkui, nes imitacinių varžybų, imitacinių treniruočių metu yra gaunama informacija, kas sportininkui padeda, o kas gali trukdyti.

Airinės Palšytės atveju, situacija yra tokia, kad jai Lietuvoje vykstančiose varžybose netenka dalyvauti dvi dienas. Tai – vienos dienos varžybos. Europos čempionate jau yra kvalifikacija ir finalai. Jeigu patenki į finalą, kalbame apie dviejų dienų varžybas.

Pasaulio čempionate skiriasi formatas. Tai irgi yra dviejų dienų varžybos, bet šuoliai vyksta ne kiekvieną dieną, viena diena yra pertrauka. Taigi, kai ruošiamės Europos čempionatui,  kur kvalifikacija vyksta vieną dieną, o kitą dieną – finalas, imituojame būtent tokį modelį. Stengiamės tai daryti per tas savaitės dienas, kuriomis ir vyks varžybos, stengiamės priderinti laiką, jeigu tai įmanoma.

– Kiek A. Palšytės medalių priklauso jums?

– Vienas. Net nežinau, ar galima sakyti „priklauso“. Iš tikrųjų mano kažkoks indėlis yra, mūsų bendro darbo indėlis yra, bet negalima sakyti, kad man priklauso.

– Kažkokia dalis priklauso, nes A. Palšytė labai dažnai jus minėjo. Sakė, kad suteikėte didelę pagalbą. Koks galėjo būti rezultatas, jei jūs nebūtumėte, turbūt reikia sakyti, treniravusi?

– Iš tikrųjų tas žodis „treniruoti“ galbūt labiausiai atitinka mano darbo specifiką, nes įgūdžių ugdymas, mentalinis parengimas yra kažkuo panašus į treniruočių procesą. Reikalingas ne vienas susitikimas.

– Kaip dažnai susitinkate?

– Dabar nušoksime nuo ano klausimo. Susitikimų yra tiek, kiek reikia. Mano praktika – vienas susitikimas per savaitę, bet, jeigu imituojamos varžybos ir jos yra, tarkim, vyksta penktadienį ar šeštadienį, tai jau turime automatiškai du susitikimus per savaitę. Jeigu tai yra varžybos, žinoma, kad aš neatskrendu vienai dienai ir paskui sakau – iki kitos savaitės. Varžybų metu visos tos varžybų dienos ir yra praleidžiamos su sportininkais.

– Grįžkime prie indėlio.

– Indėlį turbūt geriausiai gali įvertinti pats sportininkas, nes pasverti, kiek tai yra verta, iš tikrųjų labai sunku. Kaip mėgstu sakyti, aš irgi esu labai psichologiškai stabili, tačiau nepašokčiau nė metro per kartelę. Tam reikia ir fizinio pasirengimo, ir techninio labai gero pasirengimo, ir netgi taktikos gana gerai parinktos, kad būtų įgyvendinta tai, ko mes siekiame.

Žinoma, labai dažnai užmirštama sveikata. Būtent sportininkai kitą kartą jos net nepasaugo. Atrodo, kad čia Dievo duota ir taip bus. Su amžiumi iš tikrųjų atsiranda ir tas supratimas – taip, aš iš esmės sveikas ir stiprus, tačiau, kad likčiau toks, reikia save prižiūrėti.

Lieka dar, žinoma, psichologija. Tai yra penki pagrindiniai komponentai, kurie sudaro medalio esmę. Ko tas indėlis vertas, šiuo atveju galėtų pasakyti pati Airinė.

– Jeigu mes palygintume trenerės ir jūsų darbą, tai, pavyzdžiui, A. Palšytės trenerė ją treniruoja nuo mažų dienų. Ji pirma ir vienintelė trenerė, atvedusi ją iki Europos aukso. Jūs kiek laiko dirbote?

– Galima sakyti, kad susitikome rudenį, bet pradėjome dirbti žiemą. <...> Tai yra keli mėnesiai.

– Ir jau rezultatas yra.

– Na, matome. Iš tikrųjų, kaip ir jums sakiau, tiek tetrūko. Kai yra didelė sportininko motyvacija pasiekti rezultatą, jo motyvacija yra ir įsiklausyti į tai, ką tu sakai. Tai nėra aklas įsiklausymas, sportininkui kyla klausimai – o kodėl taip yra, kodėl aš tai turėčiau daryti?

Jeigu to nesugebi paaiškinti, jeigu tu sakai „tikėk manimi“, nė vienas sportininkas su tavimi nedirbs, nes jie mėgsta konkretumą. Įdomu tai, kad mūsų sportininkai tikrai yra tiek išprusę, kad jie iš karto tavęs klausia – jūs kurios krypties atstovė: kognityvinės, elgesio, geštalto ar pan.? Jie jau turi žinių. Jie daug ką pasiskaitę ir tai nėra tas primityvus žmogus, kuriam ką pasakysi, tą jis ir darys. Sportininkas jaučia kompetenciją ir nori žinoti kodėl ką reikia daryti.

Rūta Meilutytė. Reuters/Scanpix nuotr.

– Pirmą kartą Lietuvos rinktinė į olimpiadą vežėsi psichologą. Kiek psichologų dirba su kitų šalių rinktinėmis? Lietuvoje tai gana naujas dalykas.

– Tai pirmas kartas. Nuvažiavau kaip neakredituota specialistė, nes akreditacijų skaičius medikams labai ribotas. Būdavo netgi Lietuvoje toks klausimas sportininkams keliamas – pasirinkite, ar norite, kad važiuotų jinai, psichologė, ar kineziterapeutas. Tokio pasirinkimo iš tikrųjų negali būti, nes reikalingas ir vienas, ir kitas specialistas. Deja, vietų skaičius rinktinėje ribotas. Jis priklauso nuo rinktinės dydžio.

Pažiūrėkime į kitas šalis. Daugiausia medalių olimpinėse žaidynėse iškovojanti rinktinė paprastai yra JAV rinktinė. Jie vežasi apie 120 tokių specialistų.

– Bet jų rinktinė didesnė.

– Jų rinktinė ženkliai didesnė. Mes kalbame apie šimtus sportininkų. Atitinkamai specialistų skaičius gana didelis. Japonai vežasi 80 specialistų, bet niekas garsiai nešaukia ir nesako – pas mus atvažiavo tiek medikų. Tiesiog bendras skaičius sakomas. Iššifruoti, kiek tarp tų žmonių yra psichologų – sunku.

Tokia praktika, kad psichologas vyktų be akreditacijos, man žinoma iš Vokietijos. Ten studijavau. Palaikau glaudžius ryšius su tos šalies specialistais. Jiems būdinga, kad psichologas, kuris į kaimelį negali patekti dėl ribotų akreditacijų, vyksta tiesiog su dienos pasu į kaimelį, ką dariau ir aš.

– Jūs daug bendravote ir telefonais, SMS žinutėmis.

– Žinokite, čia buvo įdomiausia dalis. Sako – o ką tu gali ten parašyti? Realiai, kai pažįsti žmogų, tau žmogus atsiunčia žinutę, tu jam tuoj pat atsakai, nes tu žinai, koks žodis arba kokia formuluotė bus ta, kuri sustatys viską į vietas.

Visiškai neseniai turėjau jau ne sportininkę, moterį, kuriai kyla panikos priepuoliai. Su ja turėjome treniravomės, ką daryti tuo metu, kai ji jaučia, kad artėja panikos priepuolis. Tiesiog panikos metu labai dažnai žmonės pasimeta. Štai, atėjo žinutė – nutiko taip ir taip, ką man dabar daryti? Ji užmiršo kvėpavimo pratimą, kai taikoma ritmika 6-4 (6 s iškvėpimui, 4 s įkvėpimui). Ji viską užmiršo ir klausė, ką jai daryti. Paskui nežinau kiek žinučių atsiuntė dėkodama. Jeigu tu žinai žmogų, esi su juo dirbęs, gali atsakyti ir tai padaryti taikliai.

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė. AFP/Scanpix nuotr.

– Kalbame apie individualius sportininkus ir individualias sporto rūšis, bet kaip yra, pavyzdžiui, su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine? Šitiek vyrų, kaip su jais visais susitariate?

– Tie vyrai važiavo, kiek aš žinau, be psichologo. Manyčiau, kad jiems toks specialistas būtų naudingas, jeigu jie būtų iš tikrųjų jį priėmę,. Tai labai individualių žmonių rinktinė. Kaip ir minėjau, jiems labai svarbu atsirinkti kvalifikuotą specialistą.

– Bet užtektų vieno žmogaus visai komandai?

– Vieno žmogaus užtektų komandai vadovauti. Pavyzdžiui, Vokietijos futbolo rinktinėje nuo 2006 m. dirba psichologas, Diteris Hermanas, profesorius. Vokietijos futbolo rinktinės situacija futbolo „rinkoje“ iš tikrųjų gana stabili. Jie nuolat yra Europos, pasaulio trejetuke. Be to, šiandien jie – olimpiniai vicečempionai.

Vieno žmogaus užtenka valdyti procesui. Natūraliai sektų antras klausimas – ar tikrai viskas, tą komandą vienas sugeba motyvuoti? Motyvavimo darbą daugiausia atlieka treneris. Jeigu reikia atskiro, individualaus motyvavimo, tada kiekvienas iš tų sportininkų turi pusę psichologo.

Sakykime, rinktinėje yra 22 asmenys, skaičiuojant atsarginius sportininkus. 11 žmonių yra pasamdytų, kad galėtų dirbti su psichologų komanda. Tai nereiškia, kad jie važinės su ta komanda. Tai reiškia – jeigu yra poreikis, jie mes darbą ir atsiras greta sportininkų, nes problemų kyla pačių įvairiausių, jos nebūtinai turi būti susijusios su sportu, bet jos prisideda prie kritimo arba kilimo.

Prisimenu vienos olimpiados atvejį. Žinoma, tai ne krepšinis, o plaukimas ir ne Lietuva, o Vengrija. Asmuo turėjo labai gerą rezultatą ir galėjo būti ne tik finalininkas, bet ir medalio laimėtojas. Jis susipyko su mergina, labai susinervino, daužėsi po kambarį, kol galų gale susilaužė ranką. Jo startas, žinoma, baigėsi namuose. Apie medalį liko tik svajoti.

Jeigu toks žmogus turėtų savo atraminį žmogų, su kuriuo galėtų kalbėti, kas atsitiko, kaip atsitiko, žinoma, tokių reakcijų nebūtų. Psichologija, atrodo, šalutinė sritis, tačiau ji irgi prisideda prie rezultato.

Donata Vištartaitė-Karalienė (kairėje) ir Milda Valčiukaitė. AFP/Scanpix nuotr.

– Dar kalbant apie grupinį arba komandinį sportą. Jūs dirbote su irkluotoja Milda Valčiukaite, bet jos irkluoja dvi. Turbūt baimės ir problemos pas jas skirtingos. Kaip suderinti?

– Jeigu tai yra skirtingi žmonės, tai, žinoma, kad su jais atliekamas skirtingas darbas. Nebūtina vieno asmens baimių pernešti kitam ir, pavyzdžiui, sakyti „Mildai yra problematiška tas ir anas, tad, Donata, tu žinok, jeigu taip ir taip...“ Apie tai mes nešnekame.

Yra Mildos baimės, įtampa, kuri keldavo gana daug problemų jai pačiai. Reikia susitvarkyti su ta varžybų įtampa, o ji priklauso nuo žmogaus nervų sistemos. Vienas jautriau reaguos, o kitam tai visiškai nesudarys problemų.

Jeigu Donata būtų  turėjusi kokių nors problemų ir jai būtų reikėję kreiptis į mane, ji būtų tai padariusi ar kreipusis į kitą specialistą, būtų dirbusi su savo probleminėmis sritimis. Komandinėse sporto šakose tas ir yra, kad vieno žmogaus kaip ir neužtektų, jeigu tai yra didelė grupė, bet vieno vadovaujančio tikrai pakanka.

Jeigu yra kažkokių asmeninių, individualių dalykų, vylsta pasidalinimas, kaip ir vokiečiai daro, – dviem sportininkams yra vienas psichologas, tai čia, manau, pilnai užtektų komandai vieno psichologo, nebent būtų kažkokie nesutarimai ir reikėtų tikrai kiekvienam po atskirą specialistą.

– Jūs dirbote ir su Rūta Meilutyte, bet nebedirbate. Kodėl?

– Nebedirbu, nes kažkas atsitiko. Nežinau kas. Ne vieną kartą esu minėjusi, kad realiai visiškai sėkmingai klostėsi mūsų tas bendradarbiavimas. Gal jos pačios reikėtų paklausti, jeigu ji norėtų apie tai kalbėti.

Tai individualūs dalykai, kurie gali būti atskleidžiami ar neatskleidžiami. Aš žinau, iki kurios vietos po traumos mes atėjome ir su kokiais rezultatais. Na, dabar labai tikiuosi, kad Rūta parodys savo charakterį ir dar nudžiugins ne vieną kartą mus aukštais rezultatais. Tiesiog to tikiuosi.

Šarūnas Jasikevičius. LaPresse/Spada/Scanpix nuotr.

– A. Palšytė minėjo, kad jūs konsultuojate ir jos trenerę. Ar treneriui būna sunku per varžybas?

– Iš tikrųjų treneris varžybose dalyvauja lygiai taip pat, kaip ir sportininkas, tik jis kūno neturi praktiškai (juokiasi). Jis mielai gal padarytų tai, ką daro jo sportininkas ir iš judesių galima matyti, kad treneriai tikrai dalyvauja. Pažiūrėkime į Šarūną Jasikevičių, kuris, atrodo, pats perduotų kamuolį savo komandos nariams, bet jis yra treneris ir yra kitoje pozicijoje.

Taigi kiekvienas treneris, kuris su savo sportininku siekia aukščiausių rezultatų, varžybose dalyvauja 100 proc. Ta įtampa irgi kažkiek atsiliepia. Jeigu norime efektyvaus darbo, tai ir yra ta vadinamoji triada – sportininkas, treneris ir psichologas. Jeigu reikia, tai yra ir bendro parengimo treneris ar kineziterapeutas. Nesvarbu, kiek žmonių komandoje, bet, žinoma, jeigu kalbėtume apie tą siauriausią modulį, efektyviausias darbas būtų šitoje triadoje.

– Jūs pastaruoju metu turite daugiau darbo?

–Taip.

– Tai sportininkai vis dažniau ir dažniau į jus kreipiasi. Jie patys kreipiasi ar treneriai suranda jus?

– Būna ir vienaip, ir kitaip. Būna, kad tėvai ieško, žinodami, kad jų vaikas galėtų atsiskleisti, o mato, kad būtent dėl psichologinių priežasčių negali to padaryti. Būna, kad ieško treneriai ar patys sportininkai. Nėra taisyklės, kad ateina pats sportininkas ar būtinai atveda treneri. Gali būti, kad ir patys tėvai pasiūlo arba net ir draugai ar draugės.

– Jeigu kalbėtume jau ne apie profesionalų sportą, bet, pavyzdžiui, atėjau į sporto klubą ir niekaip negaliu bėgti ilgiau ant takelio nei 30 minučių, o, kai treneris šalia stovi, tai viskas paprasčiau, jis motyvuoja. Kiek galima tas sporto psichologijos taisykles pritaikyti neprofesionaliam sportui?

– Šis pavyzdys dviprasmiškas. Viena vertus, aš esu žmogus, kuris niekada nesportavo. Atėjau į sporto klubą ir man liepė bėgti. Gal pradžioje ne 30 min., o 5 min. Kyla klausimas, ar iš tikrųjų išugdysite šį įgūdį.

Tyrimų duomenimis sporto įgūdis susiformuoja iki maždaug 12 metų. Jeigu aš to įgūdžio nesusiformavau iki to laiko, tai kyla didelis klausimas. <...>. Jeigu paimsime vidutinį žmogų, kuris neturi problemų, gyvenime nesportavęs, tai tikrai reikėtų ypatingos metodikos, kad mes jį priverstume sportuoti.

Tai žinome iš didžiųjų įmonių praktikos. Jos prevenciškai siūlo savo darbuotojams sportuoti, tarkime, perka abonementus, bet po to sako – žmonės neina, mes jiems visas sąlygas sudarome. Netgi užsienyje buvo siūloma tokia praktika, kad už tam tikrą kilometrų skaičių bus mokamos premijos. Rezultatas tikrai buvo liūdinantis.

Reikia kažką daryti iki 12 metų. Bet, gali būti, kad turime asmenį, kuris yra sportavęs, įgūdis suformuotas ir jis turi tą vidinę kiaulę, tą tinguliuką. „Vidinė kiaulė“ yra tiesioginis vertimas iš vokiečių kalbos. (Kartais tikrai prasiveržia tai, kad studijavau ten ketverius metus.) Jie tai vadina būtent taip – aš iš tikrųjų turiu įveikti savo vidinę kiaulę. Vadinasi, aš privalau turėti valios, motyvacijos padaryti tam tikrą programą. Tokiu atveju, žinoma, kad treneris yra tas žmogus, kuris badės man tai padaryti.

Įdomiausia psichologijoje tai, kad aš tą savo trenerį, kuris gal šiandien stovėjo prie takelio ir sakė kažkokius motyvuojančius žodžius, pati galiu įsikelti į savo galvą. Tai vadinu tiesiog „treneris mano galvoje“.