Nesėkmingas turkų kariškių bandymas nuversti šalies prezidentą gali grąžinti šalį į sultonato laikus.

Lemtinga naktis

Naktį iš liepos 15-osios į 16-ąją galėjo būti visiškai pakeista Turkijos istorija. Grupė šalies ginkluotųjų pajėgų generolų ir aukštųjų karininkų pradėjo karinį perversmą. Penktadienį apie 23 val. vietos laiku virš šalies sostinės Ankaros pasirodė naikintuvai F-16, o gatvėse – karinė technika su ginkluotais kariškiais. Tankai ir šarvuočiai išvažiavo į gatves ir Stambule, buvo užblokuoti abu tiltai per Bosfoso sąsiaurį. Maždaug po valandos kariškiai įsiveržė į Turkijos ginkluotųjų pajėgų štabus Ankaroje ir paėmė įkaitais juose budėjusius karininkus. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio Atatiurko tarptautinio oro uosto Stambule prieigose pasirodė tankai. Dar po 15 minučių buvo paskelbtas Turkijos karinės vadovybės atstovų pareiškimas, kad ji vardan „konstitucinės tvarkos atstatymo, įstatymų viršenybės atkūrimo, demokratijos ir žmogaus teisių užtikrinimo“ perima visą valdžią šalyje. Praėjus pusvalandžiui po vidurnakčio į šalies piliečius internetu tiesioginėje „Facetime“ vaizdo transliacijoje kreipėsi prezidentas R.T.Erdoganas ir paragino savo šalininkus tuoj pat išeiti į gatves ir priešintis perversmininkams. Praėjus pirmajai penktadienio valandai, tūkstančiai žmonių gatvėse bandė sulaikyti žlegančius tankus ir kitą karinę techniką, protestuotojai krisdavo po vikšrais ir ratais. Virš Ankaros ir Stambulo nedideliame aukštyje skraidė naikintuvai, vienas iš jų raketa numušė policijos sraigtasparnį.

Kraujas ir įniršis

Didžiausiuose šalies miestuose prasidėjo susišaudymai tarp dabartinei šalies valdžiai lojalių policijos pajėgų ir perversmininkų. Tankų ir šarvuočių vairuotojai nedrįso važiuoti ant kelią jiems užtvėrusių protestuotojų, svarbiausių objektų blokavimo planas pradėjo strigti. Įsiaudrinę R.T.Erdogano šalininkai, pasinaudoję kariškių neryžtingumu, ėmė traukti juos nuo tankų ir kitos karinės technikos, stengėsi atimti jų ginklus, o kai kuriais atvejais – ir žudyti. Apie pusę trijų nakties Turkijos parlamento pastatą sudrebino aviacinių bombų sprogimai. Perversmininkai nepajėgė užimti nacionalinės TV kanalų, per juos buvo rodomi kariuomenės vadai, raginę perversme dalyvaujančius kariškius neklausyti „išdavikų“ įsakymų. R.T.Erdoganas, su šeima atostogavęs Marmario kurorte, tik per plauką išvengė suėmimo ar mirties. Išgirdęs apie perversmą, jis skubiai išvyko į oro uostą, o po pusvalandžio sraigtasparniai su specialiosios paskirties dalinių kariais jau kybojo virš viešbučio, kuriame turėjo būti prezidentas. Į orą pakilusį R.T.Erdogano lėktuvą saugojo du naikintuvai F-16, bet netrukus juos pasivijo du perversmininkų naikintuvai, kurie kažkodėl nedrįso atidengti ugnies. Prezidentas sėkmingai atskrido į Stambulo oro uostą, kuriame jį pasitiko džiūgaujančios šalininkų minios. O gatvėse liejosi kraujas: tęsėsi maištininkų susišaudymai su prezidentui ištikimų policijos ir slaptųjų tarnybų pareigūnais. Per susirėmimus žuvo mažiausiai 290 žmonių, iš jų daugiau nei 100 maištininkų, apie 1 600 žmonių buvo sužeista.

Anksčiau pavykdavo

Karinio perversmo baigtis buvo nulemta jau pirmosiomis šeštadienio valandomis: susidūrę su stipriu į gatves išėjusių prezidento šalininkų pasipriešinimu, maištininkai sutriko ir nesiryžo malšinti jo ginklu. O policijos pajėgos, ypač slaptųjų tarnybų pareigūnai, nebuvo tokie skrupulingi: jie šaudė į perversme dalyvaujančius karius net ir tose situacijose, kai kildavo pavojus pašaliniams. Apie 3 valandą ryto perversmininkai pradėjo palikinėti gatvėse užblokuotą karinę techniką ir pasidavinėti. Nors įvairiose vietose dar vyko įnirtingi susišaudymai, tapo aišku, kad perversmas žlugo. Šeštadienį, apie 11 val. ryto, žiniasklaida pranešė apie prasidėjusius sugautų ar pasidavusių maištininkų suėmimus.

Šis karinio perversmo Turkijoje bandymas naujausioje šalies istorijoje yra išimtinis, nes kitais kartais jie pavykdavo. Nuo 1960 iki 1997 m. turkų kariškiai buvo įvykdę keturis perversmus. Nuo šiuolaikinės Turkijos įkūrėjo Mustafos Kemalio Atatürko laikų kariuomenė budriai saugojo konstitucinę pasaulietinės valstybės nuostatą ir visada įsikišdavo bandant islamizuoti šalį. Turkijos generolai taip pat nedvejodami imdavo valdžią į savo rankas, jei kildavo pavojingų socialinių neramumų ar šalis patekdavo į užsitęsusios politinės krizės gniaužtus. Tačiau visais atvejais valdžia po kiek laiko būdavo grąžinama civiliams.

Pažadėjo bausti mirtimi

Tepraėjus kelioms valandoms nuo pučo žlugimo, Turkijos prezidentas pritarė triumfuojančių savo šalininkų, užplūdusių centrines Stambulo ir Ankaros gatves, skanduotam raginimui grąžinti mirties bausmę. 2004-metais Turkijos parlamentas ją panaikino „visiems laikams“, nes tai buvo būtina sąlyga deryboms dėl narystės ES. Dabar R.T.Erdoganas kartoja, kad mirties bausmės maištininkams reikalaujančiųjų balsas „turi būti išgirstas“. Nors teisinėje valstybėje įstatymai neturi atgalinio veikimo galios, Turkijoje turbūt bus taip, kaip pasakys vis daugiau valdžios savo rankose pastaraisiais metais sutelkęs ir vis labiau sultoną primenantis prezidentas. Dar nenuplovus kraujo nuo gatvių, prasidėjo perversmininkų areštai. Jau suimta daugiau nei šimtas (maždaug trečdalis) Turkijos kariuomenės ir karo laivyno generolų, admirolų bei aukščiausių karininkų, kurie įtariami priklausę JAV gyvenančio turkų teologo Fethullah Guleno vadovaujamam tautiniam judėjimui, kuris neva surengė šį maištą. Tuo pačiu pretekstu valdžia suėmė apie 3 tūkst. šalies teisėjų, už grotų atsidūrė ir tūkstančiai žemesnio rango kariškių, policijos pareigūnų. Iš viso nuo pareigų buvo nušalinta apie 10 tūkst. centrinės ir vietinės valdžios pareigūnų. Akivaizdu, kad tai – tik pati „valymo“, apie kurį paskelbė R.T.Erdoganas, pradžia. Perversmas jam suteikė puikią galimybę vienu ypu atsikratyti ne tik politinių priešininkų, bet ir nelojalumu įtariamų valstybės pareigūnų. Į jų vietas susodinęs savo šalininkus, prezidentas iš esmės gaus neribotą valdžią ir ateityje, pakeitęs parlamentą, gal net galės peržiūrėti konstituciją ir panaikinti pasaulietinės valstybės statusą. Dar anksti spėlioti, kaip liepos 16-osios naktis pakeis Turkiją, tačiau dabar dangus virš jos užtrauktas nerimą keliančiais juodais autoritarizmo debesimis.