Bandant nuspėti, kaip netrukus balsuos amerikiečiai, svarbu ne tik informacija žiniasklaidoje ir kandidatų programinės nuostatos, bet ir tai, kokio dydžio purvo gniūžtėmis apsimėtė Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas.

Prinstono universiteto istorijos ir viešųjų ryšių profesoriaus Justino Zelizerio nuomone, ši kampanija yra viena bjauriausių. „Abu kandidatai sugebėjo pažadinti žmonių pyktį. Taip pat žmonės labai nepatenkinti, kaip abu kandidatai elgėsi kampanijos metu. Visuomenė yra skilusi, ir nesvarbu, kas laimės, valdyti tokią valstybę bus labai sudėtinga“, – įsitikinęs J. Zelizeris.

Nyksta riba tarp rimtų žinių ir pramoginių naujienų

Jau daugiau kaip 40 metų laida „Saturday Night Live“ viešai kritikuoja kandidatus į prezidento postą ir, anot ekspertų,  geriausią medžiagą pateikia būtent rinkimų metu. Pripažįstama, kad, kas savaitę rodydama gyvas transliacijas, „Saturday Night Live“ sugeba formuoti visuomenės požiūrį į dabartinius įvykius.

Tai, kad komedijos žanro produkcija prieš rinkimus atranda savo nišą, tikina ir Prinstono universiteto istorijos ir viešųjų ryšių profesorius Justinas Zelizeris. Pasak jo, riba tarp rimtų žinių ir pramoginių naujienų nyksta, o komedija jau kurį laiką paskutiniais rinkimų kampanijų mėnesiais itin įtakinga: „Saturday Night Live“ eteryje matome jau nuo 1970 m. ir šis šou keliose kampanijose sugebėjo paveikti mūsų požiūrį į politikų lenktynes. Per 2000 m. rinkimus jų satyra apie Albertą Gore`ą ir George`ą W. Bushą sugebėjo paveikti abi stovyklas ir abu kandidatai buvo įsitikinę, kad pajuoka jiems buvo itin žalinga.“

G. W. Bushas ir A. Gore`as. Scanpix/Reuters nuotr.

J. Zelizerio manymu, šį kartą Hillary Clinton ir ypač Donaldo Trumpo parodijos sugebėjo paveikti žmonių mąstymą. „Aktorius Alecas Baldwinas taip sugebėjo atvaizduoti D. Trumpą, kad iš tiesų išryškino kandidato esminius bruožus. Komedija nėra esminė priemonė, bet ji yra dalis to, kaip mes suprantame politikų varžybas“, – pastebi profesorius.

Nors aktorių sukurtos parodijos atrodo ir skamba labai įtikinamai, tai nėra žinios. Kita vertus, garsiai per praėjusius rinkimus nuskambėjusi kandidatės į viceprezidentus Sarah Pallin citata, kad ji, gyvendama Aliaskoje, pro savo namo langus mato Rusiją, buvo pasakyta ne politikės, o tos pačios satyrinės laidos aktorės Tinos Fey. Tačiau S. Pallin šių žodžių nebepavyko atsikratyti.

Šiuose rinkimuose situacija dar įdomesnė – komedija JAV ypač svarbi tiems, kurie nesupranta tradicinių žinių. Tad gal vis dėlto satyra gali tapti naujienomis?

„Komedija nėra žinios, nes ji faktiškai nepagrįsta, nesilaikoma profesinių žinių normų, todėl mes ją turime vertinti labai atsargiai. Tai – satyra, kuri atspindi tai, kas įvyko, tai kaip kinas, todėl turi tam tikrų laisvių. Bet mes negalime paneigti, kad būtent komedijos žanro laidos yra tos, iš kurių jauni žmonės pasiima daugiausia informacijos“, – kalba J. Zelizeris.

Pavyzdžiui, priduria jis, „The Daily Show“ tapo priemone, per kurią jaunimas sužinojo ir suprato, kas vyksta valstybėje. Taigi, patinka mums tai ar ne, satyrinės laidos yra viena iš priemonių, kurios informuoja visuomenę, todėl politikai labai dažnai pasirodo tokiose laidose. Būtent taip kandidatai bando pasiekti jaunesnę auditoriją, nes to negalima padaryti tradiciškesnėse laidose.

Satyra tapo reikšminga ir patiems politikams

J. Zelizeris įsitikinęs, kad komedija nėra žinios, bet ji padeda jaunajam rinkėjui suprasti ir galbūt perprasti kandidatus. Tą pačią H. Clinton, kuri ne kartą buvo vaizduojama kaip pasakysianti bet ką, sutiksianti su bet kuo, kad tik laimėtų. Arba D. Trumpą – išryškinant jo agresyvų elgesį ir nepasiruošimą debatų atsakymams.

Tad, nors satyra ir yra satyra, ji tapo reikšminga ir patiems politikams. Dabartinai respublikonų ir demokratų kandidatai ne kartą pasirodė gyvose transliacijose, nesvarbu, kad iš jų juokėsi. O pamatę savo parodijas, jie iš karto reaguoja socialinėje žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, D. Trumpas po pirmojo A. Baldwino įsikūnijimo sureagavo skausmingai – pavadino „Saturday Night Live“ nuobodžiu, nejuokingu, o parodiją prasta, nors šie epizodai surenka dešimtis milijonų peržiūrų.

„Politikai turi išmokti išgyventi šiame pasaulyje ir suprasti, kad satyra daro įtaką mūsų suvokimui apie kampanijas. Vis dėlto dažniausiai komedija pasiteisina, kai žaidžiama jau su egzistuojančia tiesa. Satyra nesuformuoja naujo požiūrio, todėl ji ir yra juokinga. Satyra užfiksuoja tai, kas mums jau žinoma, ir hiperbolizuoja tą tiesą. Ir, nors komedija jau yra tapusi politinės diskusijos dalimi, ji veikia tik tuomet, kai nenukrypstama nuo realybės“, – mano J. Zelizeris.

Būtent pastarąjį mėnesį satyrai pavyko užfiksuoti tikrąjį kandidatų charakterį, kuris tuo pačiu metu buvo ir juokingas, ir realistiškas. Tačiau ne tik ji formavo ir darė įtaką rinkėjams. Žiniasklaida, kaip įprastai, anot Prinstono profesoriaus, pasidalijo į du karo laukus.

„Tokios žiniasklaidos priemonės, kaip „Breitbart News“ ar „Fox“ televizija, buvo ypač svarbios telkiant paramą D. Trumpui ir suteikiant jam erdvės paaiškinti savo pozicijas, kodėl jis tapo kandidatu. Visa konservatyvi žiniasklaida, kuri ypač įtakinga šalyje, tikrai turėjo daug įtakos“, – pabrėžia J. Zelizeris.

Šįkart kova gana purvina

Ir tai dar ne viskas. Bandant nuspėti, kaip vis dėlto antradienį balsuos amerikiečiai, svarbu ne tik tai, ką kalbėjo žiniasklaida, kokias programines nuostatas pabrėžė kandidatai. Svarbu ir tai, kokio dydžio purvo gniūžtes H. Clinton mėtė į D. Trumpą, o šis – į ją. J. Zelizerio nuomone, ši kampanija yra viena bjauriausių, o tarp rinkėjų atsivėrė gili praraja. Prie kampanijos unikalumo prisidėjo ir labai neįprastas kandidatas, kuris kalba tokius dalykus ir naudoja tokią retoriką, kokia iki šiol nebuvo vartota.

„Šioje kampanijoje buvo daug priešiškumo, daug pykčio, buvo puolamos abiejų kandidatų asmenybės. Tikrai nemanau, kad, pasibaigus šiai kampanijai, žmonės dėl to liūdės. Ir nemanau, kad ši kampanija pagerino visuomenės nuomonę apie politiką“, – svarsto profesorius.

Visos kampanijos, jo žodžiais, yra unikalios ir galima pasakyti, kad iki šiol nebuvo tokios audringos kampanijos, kaip 1968 m., kai žmonės gatvėse mušėsi dėl tokių problemų, kaip Vietnamo karas. Tačiau dabartinė kampanija, pabrėžia J. Zelizeris, iš tiesų unikali: „Iki šiol niekada nebuvo tokio kandidato, kaip D. Trumpas. Unikali jo retorika debatuose ir susitikimuose su žmonėmis. Taip pat šį kartą ypatingą reikšmę suvaidino žiniasklaida, pavyzdžiui, „Twitteris“, kuris tapo esminiu įrankiu bendrauti su rinkėjais.“

Būtent „Twitteris“ jau ne kartą tapo itin svarbiu įrankiu ir, atrodo, šį kartą kandidatai visiškai persikėlė į šį socialinį tinklą, o kartu su juo atsirado ir kitų tinklų, kurie, pavyzdžiui, skaičiuoja laiką nuo paskutinių kandidatų viešųjų žinučių. Ir dar šiek tiek statistikos: D. Trumpas sekėjų turi 2 mln. daugiau nei H. Clinton. Bet jos dienos rekordas yra dvigubai didesnis nei D. Trumpo – 128 žinutės prieš 87. Beje, demokratė vidutiniškai rašo kur kas dažniau nei respublikonas.

Būtent „Twitteryje“ įvyko ir aršiausi kandidatų apsižodžiavimai. Pavyzdžiui, H. Clinton pasiūlė D. Trumpui išsitrinti profilį, o šis ją vis apibūdina kaip ligotą moterį. Tad kova iš tiesų gana purvina.

Abu kandidatai sugebėjo pažadinti žmonių pyktį

Bet ar kova buvo lygi? Debatai, anot J. Zelizerio, parodė, kad H. Clinton gali valdyti valstybę. Ir atrodė, kad po trijų raundų taip ir bus. Tačiau paskutinės nuomonių apklausos rodo, kad D. Trumpas šiek tiek pirmauja. Žiniasklaida jau skelbia, kad jis kelyje į pergalę, bet ekspertai pabrėžia, kad tas kelias itin siauras. D. Trumpas vis dar atsilieka esminėse valstijose, nors kur kas geriau sekasi Floridoje ir Šiaurės Karolinoje. Vis dėlto H. Clinton, kaip sako J. Zelizeris, pirmauja.

„Į bet kokią individualią nuomonių apklausą reikėtų žiūrėti atsargiai. Manau, kad, siekiant suprasti, kaip iš tiesų pasiskirsto nuomonės,  naudingiau būtų pažiūrėti į bendrą šių apklausų vaizdą. Kai tai padarai, gali teisingiausiai įvertinti, kokios pozicijos laikosi rinkėjas“, – atkreipia dėmesį profesorius.

Anot jo, esminis klausimas šioje kampanijoje – ar žmonės sako tiesą, nes galbūt kai kurie bijo prisipažinti, kad palaiko D. Trumpą, o gal kai kurios apklausos tiesiog neatspindi tikrosios nuomonės – tai vadinama „Brexito“ fenomenu. „Vis dėlto šiuo metu teiginiai, kad respublikonų kandidatas laimi, yra tik spekuliacijos, – mano J. Zelizeris. – Pažiūrėjus į bendrą vaizdą, taip, lenktynėse įtampa išaugo.“

Scanpix/Reuters nuotr.

Bet tai analitikų nuomonė. O ką gatvėse kalba žmonės? Ten, kaip sakoma, nuotaikos visai kitokios nei apklausose, vyrauja nežinomybė.

J. Zelizeris teigia, kad gatvėse neatmetama galimybė, jog D. Trumpas gali laimėti, o tai visiškai skiriasi nuo to, ką sako ekspertai. „Bet aš manau, kad šiuo metu žmonės yra sutrikę ir nežino, kokiu rezultatu baigsis ateinantis antradienis. Daugelis žmonių yra pikti, ir ne tik dėl tam tikrų D. Trumpo kampanijos niuansų. Abu kandidatai sugebėjo pažadinti žmonių pyktį. Taip pat žmonės labai nepatenkinti, kaip abu kandidatai elgėsi kampanijos metu. Visuomenė yra skilusi, ir nesvarbu, kas laimės, valdyti tokią valstybę bus labai sudėtinga“, – įsitikinęs Prinstono profesorius.

Tad štai tokia rinkimų realybė likus keturioms dienoms iki didžiosios dienos. Satyra, parodijos, „Twitteris“, purvo kalnai ir kompromituojanti medžiaga. Kaip pasirinks rinkėjas? Niekas tvirtai negali pasakyti, ir puse lūpų kalbama apie „Brexito“ reiškinį. Kad ir kaip būtų, istorijoje visada išliks ši unikali kampanija, davusi peno satyrai.

Ir post scriptum – „Moody`s Analytics“ prognozuoja, kad laimės H. Clinton. Kodėl tai turėtų rūpėti? Nes jų prognozės modelis dėl rinkimų rezultatų neklysta nuo1980-ųjų.

Mindaugas Aušra