Nuo vasario mėnesio pabaigos „Bernardinai.lt“ skaitytojai gali geriau pažinti islamo kultūrą todėl, kad į mūsų autorių gretas įsitraukė jaunas turkologas Šarūnas Rinkevičius. Laisvai septyniomis kalbomis bendraujantis Š. Rinkevičius nuo šių mokslo metų savo žiniomis dalinasi su Lietuvos Generolo Jono Žemaičio karo akademijos ir Vilniaus universiteto Orientalistikos centro studentais. Apie susidomėjimą Turkija, stereotipus apie islamą ir Turkiją – šiame pokalbyje.

Kodėl pasirinkai turkologijos studijas? Nuo ko prasidėjo Tavo susidomėjimas šia šalimi ir islamo pasauliu?

Sprendimą studijuoti turkologiją priėmiau labai lengvai ir jau žinodamas, kad to noriu. Buvau vaikas, kuriam labai patiko viskas, kas susiję su istorija, tolimais kraštais. Buvo įdomu, kaip žmonės gyvena svetur, kaip skamba kitos kalbos. Būdamas mokyklinio amžiaus daug skaitydavau, literatūroje vis sušmėžuodavo Rytų motyvai. Tokie blykstelėjimai skatino smalsumą, daug skaičiau apie Osmanų imperiją, LDK Rytų politiką, Artimuosius Rytus, Balkanus, galiausiai gimnazijos laikais atradau Omaro Chajamo rubajatus. Sužinojus, jog Vilniaus universitete yra Orientalistikos centras, man nebekilo klausimų, ką turiu daryti toliau.

Šiandien galiu teigti, kad turkologija yra nuostabus mokslas. Turkija išties atveria vartus į Balkanus, Artimuosius Rytus, Vidurio Aziją, netgi skatina domėtis šiaurės tautomis. Kultūrologinė tyrimo prieiga, kurios dvasia buvau auginamas Orientalistikos centre, apimanti viską nuo politikos iki žmogaus kasdienybės, buvo tai, ko sąmoningai ir pasąmoningai ieškojau dar mokyklos laikais. Savo pažinimą praplėčiau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI), kur turėjau galimybę į viską pažvelgti per įvairias tyrimų filosofijas ir palyginti, kaip veikia mokslinės prieigos ir metodai.

Turkija išties yra vartai tarp Rytų ir Vakarų,  tai nėra tik graži metafora. Tai yra pirmasis dalykas, apie kurį pagalvoju išgirdęs Turkijos vardą. Tai vieta, kur susitinka praeitis ir dabartis, Rytai ir Vakarai, protas ir jausmai. Įsiklausius į Stambulo – miesto, turinčio neįtikėtinai stiprią energiją, šurmulį, kaskart galima atrasti tai, ko dar nebuvai matęs. Turkija yra labai įdomi, o skirtumai tarp regionų nėra vien tik architektūriniai ir gamtiniai, jų galima išvysti ir žmonių kasdienybėje.

Turkai pasižymi svetingumu. Čia svečias tampa svarbiausiu žmogumi tiek tuose namuose, į kuriuos jis buvo pakviestas, tiek prie stalo. Vietiniai itin gerbia užsieniečius, kurie domisi jų šalimi, kultūra, mokosi kalbos. Jie nori su šiais užsieniečiais susipažinti, ir beveik visuomet pažintis su vienu turku baigiasi pažintimi su jo draugais, dažnai ir giminėmis. Tai aiškiai pastebėjau pirmą kartą lankydamasis Turkijoje, kaime Juodosios jūros pakrantėje, į rytus nuo Trabzono. Su draugu, kuris mane pakvietė apsilankyti Turkijoje, kiekvieną vakarą eidavome pabūti prie jūros. Tačiau dviese būdavome retai, kadangi jo draugams ir giminėms būdavo įdomu pabendrauti su turkiškai mokančiu užsieniečiu.

Turkijoje žmonės dirba išties daug. Atmintis sugrąžina mane į Egėjo jūros pakrantės miestą Izmirą, kuriame mėgdavau valgyti çiğ köfte – į lavašą įsuktus kukuliukus, sumaišytus su įvairiais prieskoniais ir sutirštintomis granatų sultimis. Kaip įprasta Turkijoje, po poros apsilankymų buvau prakalbintas ten dirbančio vyriškio. Jis papasakojo, kad yra vienintelis šeimos maitintojas. Ten jį matydavau nuolat.

Negaliu nepaminėti futbolo. Turkijoje tai išties yra daugiau nei sportas – dažnam jaunuoliui – tai laisvalaikis ir gyvenimo būdas, nesvarbu, ar jis leistų laiką pats gainiodamas kamuolį, ar žiūrėdamas rungtynes ir diskutuodamas su draugais

Kiek moki kalbų? Iš kur turi tiek motyvacijos mokytis tokių egzotiškų kalbų kaip vengrų?

Aš į tai žiūriu paprastai: kiekvienas turime pomėgių, o tai, kas įdomu, tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Domėjimasis Balkanais, Turkija, Artimaisiais Rytais, šių kraštų kultūromis bei viskuo, kas ten yra, man yra daugiau nei pomėgis. O ar galima domėtis regionu, jį tyrinėti be kalbos žinių? Anglų kalba atveria daug, bet jos neužtenka visapusiškai pažinti šalį. Todėl  kalbų mokymasis man yra natūralus dalykas. Jų nekolekcionuoju, mokausi tai, kas įdomu ar tikrai reikia. Bendravęs esu septyniomis užsienio kalbomis, o domėdamasis, kas vyksta pasaulyje, kartais vartoju ir daugiau kalbų.

Gyvendami tokioje geografinėje zonoje, su lenkų ir rusų kalbomis neretai susipažįstame vaikystėje, jas mokėti reikia. Suprantama, jog šiandieniame pasaulyje anglų kalba yra neišvengiama, todėl ją mokėti taip pat natūralu. Toliau jau atsiveria erdvė asmeninei motyvacijai. Kiekvienas turime savo supratimą apie tai, ko mums reikia ar nereikia. Aš pats vadovaujuosi posakiu, jog kiek kalbų moki, tiek gyvenimų gyveni. Mane domina daug tautų ir kultūrų, noriu su šaltiniais ir su žmonėmis dirbti pats, be tarpininkų. Turkų kalba yra mano akademinė ir darbinė kalba, kurią vartoju nuolat, o šios kalbos mokėjimas atveria kitų tiurkų kalbų supratimą: pavyzdžiui, azerbaidžaniečių, kazachų uigūrų ar jakutų. Serbų kalba yra mano sena aistra. Studijų metais mokiausi graikų, kuri yra privaloma kalba besidominčiam Balkanais ir Artimaisiais Rytais. Galiausiai šiemet pradėjau įgyvendinti seną svajonę – vengrų kalbos studijas. Tai bene gražiausia mano mokama kalba. Pritariu teiginiui, jog sunkiausia išmokti pirmas dvi užsienio kalbas, po to tereikia motyvacijos. Man tai nuostabi kelionė, kuri leidžia geriau pažinti ir save patį.

Nuo pavasario pradėsi dėstytojo darbą VU Orientalistikos centre ir karo akademijoje. Kodėl nori užsiimti akademine veikla?

Man patinka ieškoti, mokytis, žinoti. Žinios ir žinojimas yra nuostabus dalykas, tačiau jos netenka savo prasmės tuomet, jei jomis nėra dalinamasi. Kadangi esu sukaupęs žinių ir patirtį tam tikroje srityje, jaučiu, kad tai neturi likti nutylėta. Noriu supažindinti su regionu, kuris man įdomus, papasakoti apie praeitį ir žmones. Tiek Artimieji Rytai, tiek Balkanai yra regionai, kurie ne visuomet sutampa su Vakarų pasaulio raidos modeliu. Noriu papasakoti, kaip yra iš tiesų. Galbūt pavyks ką nors įkvėpti daryti tai, kas patinka.

Ar randi panašumų tarp lietuvių ir turkų kultūrų? Ar yra kažkas, kas mus vienytų?

Yra tiek panašumų, tiek skirtumų, tačiau užtikrintai galiu teigti, kad gyvenimas šiose valstybėse skiriasi. Turkija yra didelė valstybė, o Lietuva maža, ir kasdienybėje tai jaučiama. Turkijoje labai lengva paskęsti minioje, susilieti su ja. Minioje slypi didybė, ir turkai ją jaučia. Įvairiomis progomis vietiniai mėgsta išeiti į gatves, mosuoti vėliavomis, skanduoti įvairius šūkius. Žinoma, šalies dydis jaučiamas ir įvairiose kasdienėse gyvenimo srityse, tiek kalbant apie aukštąjį mokslą, tiek transportą. Kai kuriuos dalykus lietuviams suprasti gali būti sunku: nesibaigiančios eilės, nenutylantys miestai, nesustojantis gyvenimas, kamščiai gatvėse, kartais įkalinantys kelioms valandoms net vidury nakties.

Žinoma, yra ir panašumų. Pavyzdžiui, tiek lietuviai, tiek turkai yra darbštūs. Tiek vieni, tiek kiti nebijo darbo, o kaip sėkmingo gyvenimo garantą suvokia mokslą ir išsilavinimą. Abi tautos lojalios savo tradicijoms. Visgi didžiausias panašumas – šeimos samprata ir svarba. Nors lietuvių vaikai gana anksti tampa savarankiški, tradicinėje lietuvių kultūroje šeima yra nepaprastai svarbi ir tebėra visuomeninio gyvenimo pagrindas.

Kokie stereotipai apie islamą yra gajūs Lietuvoje?

Nors pastaruoju metu Lietuvoje pradedama kalbėti, kad islamas nėra vieningas ir vienalytis, tačiau tradiciškai Lietuvoje vis dar žinoma tik apie pagrindinę skirtį islame tarp šiitų ir sunitų. Tikrasis islamo pasaulio susiskaldymas peržengia šią ribą, kuri labiau politinė ir istoriškai gali būti pagrindžiama kova tarp Osmanų ir Safavidų dinastijų 1501 m. Tikrasis islamo susiskaldymas yra labai kontrastingas, ryškiausias to pavyzdys salafizmas ir achmadija. Islame nėra vieningo centro (ir istoriškai nebuvo), kuris reprezentuotų visus musulmonus. Tai yra atvira interpretacijoms religija. Islamo aiškintojas gali būti tiek valstybinis veikėjas, tiek savarankiškas dvasininkas. Klasikiniais ir kiek vėlesniais laikais dažniausiai idėjų plitimo sėkmė sutapdavo su politinio darinio palankumu. Šiais laikais, kai visą pasaulį yra apraizgęs internetas, pavienis, charizmatiškas dvasininkas gali ne mažiau sėkmingai traukti žmones paskui save. Taip gimsta įvairios islamo atšakos, tęsiančios nevieningo islamo tradiciją.

Antroji beveik nepažįstama lietuviams islamo tema yra kitatikiai. Dėl šiandien Artimuosiuose Rytuose egzistuojančių grupuočių, kurios islamą aiškina labai radikaliai, yra susidaręs vaizdas, jog islamas priešiškas nemusulmonams. Tačiau kadaise musulmonai su kitatikiais, ypač žydais, sugyveno itin taikiai, ir ši kultūra, kurią galima pavadinti sinkretine, klestėjo. Apie tai kuriamos net legendos, pavyzdžiui, apie Andalūzijos žydų ir islamo simbiozę, osmanų dragomanus ar VII a. islamo užkariavimus, kai „Knygos žmonėms“ nebuvo keliama jokių salygų, o kalifatas buvo patrauklesnė alternatyva nei Bizantija ar Persija. Būtent Osmanų imperija buvo žydų prieglobstis, kai jie buvo išvaromi iš įvairių Europos valstybių. Žvelgdami į klasikinę osmaniškąją architektūrą, galime pamatyti daugybę bizantietiškų elementų. Iki Timūro užkariavimų XIV a. pab. Artimuosiuose Rytuose kitatikiai sudarė daugumą gyventojų. Ilgainiui demografija pakeitė struktūrinę regiono sudėtį, ir tik per neramų XX a. kitatikių populiacija sumažėjo iki dabartinių rodmenų.

Ar yra kokių nors išties svarbių dalykų, kurių Lietuvoje nežinome apie islamą?

Islamas yra itin platus tyrinėjimų objektas, kurį galima analizuoti įvairiausiais aspektais. Islamas per visus 1400 savo istorijos metų nuolat keitėsi, tai vyksta ir šiandien. Kartais jis buvo kuriantis, o kartais idėjos ir judėjimai kildavo kaip reakcija į išorės veiksnius. Čia svarbiausia yra suprasti, koks dramatiškas buvo islamiško pasaulio perėjimas nuo klasikinio politinio islamo prie modernizmo. Viskas baigėsi tuo, kad, išskyrus Turkiją ir Iraną, beveik visas islamiškasis pasaulis buvo kolonizuotas. Turkijos savarankiškumas lėmė, kad šalis turi itin stiprų tapatybės jausmą, dabar matome, jog šalis yra sėkmingiausia musulmoniška valstybė.

Įdomu tai, kad Vakarų santykis su islamu rodo mūsų santykį su mumis pačiais. Dabartinėje Europoje apie islamą labai retai bandoma kalbėti neutraliai. Beveik visuomet šis kalbėjimas viešojoje erdvė tampa itin politizuotas, ypač tą lemia migracijos krizė Viduržemio jūroje. Išsiskiria dvi priešingos stovyklos: vieni teigia, kad islamas yra visiškai svetima Europai civilizacija, kiti teigia atvirkščiai ir nemato islamo skirtumų su kitomis religijomis. Ši problema kyla, nes pati Europa dabar yra susiskaldžiusi ir paskendusi tapatybės paieškose.