LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Visi esame girdėję apie Balį. Pažįstu tiek daug žmonių, kurie svajoja bent kartą gyvenime aplankyti šią salą ir mano, kad tai tobuliausias pasaulio kampelis. Ir aš visada maniau, kad ten geriau nei visur kitur, todėl labai džiaugiuosi, jog pagaliau nuvykusi ten dar kartą įsitikinau, kad, kol nenukeliauji savo viduje į tą salą, kur gyvena pilnatvė, joks Balis nepadės.
Turėjau labai konkretų tikslą, kuris neleido man per daug nuklysti į paplūdimius – norėjau pažinti vietos kultūrą, ypač balietiškas ugnies apeigas. Iki savo kelionės į Indoneziją nemaniau, kad Balis yra ta vieta, kurioje tiek gausu ugnies tradicijų, tačiau indoneziečiai mane ragino ugnies ieškoti būtent ten, todėl nusprendžiau, kad turiu važiuoti. Po savo apsilankymo padariau išvadą, jog yra du Baliai: turistinis – nuostabi sala, tobulai pritaikyta ir paruošta svečiams, ir paslėptasis Balis, kuris prieinamas tik baliečiams. Būtent tas slaptasis Balis mane labiausiai ir suintrigavo – skurdžiosios salos dalys, uždaros bendruomenės ir slapti ritualiniai šokiai bei apeigos.
Norėjau kuo daugiau sužinoti apie Sanghyang šokį, kuris turi 6 skirtingas rūšis: Sanghyang Dedari, Sanghyang Deling, Sanghyang Bejog, Sanghyang Jaran, Sanghyang Sempat, Sanghyang Boeng. Šie šokiai atliekami skirtingomis progomis ir visi turi savo ypatumus. Man pavyko pamatyti Sanghyang Jaran.
Atlikėjas būna transo būsenos, todėl ugnis nenudegina jam kojų. Nors šį pasirodymą be manęs stebėjo daugiau žmonių, užkabino sukurta ypatinga atmosfera. Buvo galima jausti, kad šokėjas yra visai kitame pasaulyje, kad jam neegzistuoja aplinkiniai, kad tai yra jo susitikimas su ugnimi ir tais sunkumais, kuriuos jis nori iššokti. Kadangi vyras išspardydavo degančius kokosus, kiti turėdavo greitai juos vėl sustumti į krūvą, ugnis lakstė į visas puses, šokančiajam tikrai nebuvo svarbu, kad kažkam nepatinka, jog skeveldros laksto į šalis.
Jokių kompromisų, viskas iki galo ir autentiškai. Kai ugnis pradėjo gesti, pagalbininkai pagavo šokėją, pasodino jį ant žemės ir nuramino. Jis sėdėjo visai šalia manęs. Atrodė labai pavargęs, lyg po ilgos kelionės. Sėdėjo ištiestomis kojomis ir giliai kvėpavo. Labai sunku pasakyti, kiek jam buvo metų, manau, apie 70.
Vis dėlto labiausiai mane domino sužinoti daugiau apie Sanghyang Dedari šokį. Susipažinau su viena moterimi, kuri man papasakojo apie šį ritualą, nes pati, kaip sakė, domisi neišsiamiama Balio kultūra. Sanghyang Dedari – visiškai slapta apeiga, kurioje gali dalyvauti tik vietos žmonės, todėl labai džiaugiausi galimybe apie ją išgirsti iš pirmų lūpų. Šį šokį šoka jaunos 10–11 metų mergaitės prieš prasidedant menstruacijoms, nes yra laikomos švariomis. Dieną prieš apeigą jos ruošiasi ir miega šventykloje, taip pat ten lieka dar vienai parai po ceremonijos.
Mergaitės į pasirodymo vietą atnešamos ant rankų, kad nepaliestų žemės, o tada užmerktomis akimis šoka ir laukia, kol į jas įeis dvasia, kitaip tariant – kol pateks į transą, o tada jau bus pasiruošusios atlikti apeigą ugnyje. Nors mergaitės šoka užmerktomis akimis, jų judesiai harmoningi, atliekami sinchroniškai. Šis šokis šokamas tam tikru laiku, kai, sakoma, dievai nusileidžia į žmogaus karalystę ir išreiškia save per transo šokėją. Žodis Sanghyang reiškia „Dievą“, o Dedari – „angelą“. Man kilo klausimas, kaip į tai reaguoja mergaičių tėvai. Gavau atsakymą, kad jiems didžiulė garbė ir privilegija, jog jų dukros dalyvauja ceremonijoje.
Turėjau galimybę pamatyti ir Kecak šokį, kuris tikriausiai jau yra tapęs Balio vizitine kortele. Anksčiau tai buvo transinis ritualas, tačiau 1930 metais vokiečių dailininkas ir muzikantas Walteris Spiesas pritaikė šį ritualą garsiajai Ramajanos poemai papasakoti. Iki šių laikų atlikti Kecak šokį galėjo tik vyrai, tačiau 2006-aisiais pradėjo kurtis ir pirmosios moterų grupės.
Balietiški šokiai – unikalūs, jų nesupainiosi su jokiais kitų kraštų šokiais. Didžiausias išskirtinumas yra dalyvių akys, jos šokiuose yra vienas pagrindinių įrankių. Mane neįtikimai sužavėjo šokėjų sukauptumas, koncentracija, tobula judesių technika – toks jausmas, kad šie žmonės šoka porą centimetrų atsiplėšę nuo žemės. Pasirodymo pabaigoje, ketinant sudeginti Hanomaną, visa šokio aikštelė padegama, ir personažas šoka ugnyje. Kadangi Honomanas javaniečių kultūroje yra nemirtingas, jis miršta kada nori, kitaip tariant – išnyksta.
Viso pasirodymo metu Kecak šokėjai atlieka savo ritualus ir dalyvauja visoje Ramajanos istorijoje. Šokis – labai paslaptingas, atrodo, kad galėčiau klausyti ir žiūrėti, bet vis tiek nesuprasčiau, kaip veikia visas mechanizmas. Kecak atlikėjų santykis su apeiga – labai asmeniškas, iš vienų veidų nedingsta šypsena, kiti tai atlieka visiškoje rimtyje. Vis dėlto jaučiamas absoliutus susiklausymas ir komandiškumas. Žiūrėjau Kecak du kartus, ir abu kartus tai buvo unikalūs ir skleidžiama energija, ir atmosfera pasirodymai.
Iš Balio išvažiavau su netikėta nuomone apie šią salą. Visada maniau, kad ten važiuosiu ilsėtis prie žydro vandens, bet mano apsilankymas šioje saloje pasisuko visai kita kryptimi. Balis mane užbūrė savo šokiais ir ritualais. O paslėptasis Balis sužadino norą ieškoti būdų kitą kartą patekti ten, kur baltiesiems griežtai draudžiama. Tokia maža sala, o tiek daug paslapčių.
Marija Žemaitytė yra Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros ir meno stipendininkė.
Marija Žemaitytė
