LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Valerijus Primostas buvo turbūt daugiausia žadantis dešimto dešimtmečio pradžios Ukrainos prozos debiutantas. Jo bauginančios apysakos apie kariuomenę sulaukė dėmesio ne tik Kijeve, bet ir Maskvoje. Jo romanas „Padniestrės baisumai“ („Приднестровский беспредел“) išlieka vienu geriausių prozos kūrinių apie tautų santykius posovietiniu laikotarpiu. Paskui jis dvidešimt metų tylėjo, o tada internete paskelbė piktą, į nieką nepanašią nenusakomo žanro prisipažinimų knygą „Ukraina pakraštyje“ („Украинa у края“).
Publikuojame pokalbį su V. Primostu apie kultūrinį lūžį, kuris ištiko Ukrainos ir Rusijos santykius po 2014 metų, tikėdamiesi, kad rašytojo nuotaikos yra būdingos didžiajai Ukrainos inteligentijos daliai. Sužinoti, ką dabar Kijeve galvoja apie mus, ir turėti tai omenyje yra geriau nei toliau puoselėti iliuzijas apie „broliškas tautas“.
Jūs iš tikrųjų daug metų vengėte viešumo?
Ne, kodėl? Per pastaruosius ketverius metus buvo paskelbtos dvi „Politiškai nekorektiškos istorijos“ dalys – apie ukrainiečių sąveiką su žydais ir rusais. Po pirmųjų trijų knygų aš užsiėmiau reklama, dirbau kūrybos direktoriumi, buvo daug projektų – knygoms neužtekdavo...
Laiko?
Ne. Blogiau – minčių. Paskui ėmiau rašyti scenarijus. O dar vėliau prasidėjo kitas laikotarpis mano ir šalies gyvenime. „Ukraina pakraštyje“ buvo parašyta dar Janukovyčiui būnant valdžioje – tiek buvo prisikaupę. Tada jos nespausdino, pabijojo, o dabar niekam ir nesiūliau, tiesiog įkėliau į internetą, kad bet kas galėtų laisvai prieiti. Pastaruoju metu kuriu ne grožinę literatūrą, o dokumentinius dalykus iš Ukrainos istorijos: išėjo šešios knygos, dar viena beveik iki galo parašyta, rengiamos dar trys. Niekas juk nežino istorijos, ypač savo šalies istorijos: visiems atrodo, kad vyksta kažkas naujo, netikėto. O iš tikrųjų tai jau buvo, ir tam yra istoriškai sąlygotų priežasčių.
Kaip aš supratau, dabartinė situacija yra sąlygota ne tiek istoriškai, kiek geografiškai – taip jūs manote?
Ukraina ypatinga tuo, kad ji, skirtingai nei daugelis kitų šalių, gimė ne civilizacinio masyvo viduje, o pakraštyje. Ukraina plyti ant Didžiosios miško ir stepės sienos, ir per visą istoriją, pradedant nuo kimerų, per mūsų šalį nepabaigiamu „stepių ekspresu“ traukė klajoklių tautos. Ukraina buvo pasienio užkarda tarp Europos ir Azijos pasaulio. Tą vaidmenį vaidino Kijevo Rusia, ji sulaikė pečenegus, poloviečius, paskui atėjo mongolai ir nušlavė tą užkardą. Susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – naujas barjeras, kuris sulaikė Ordą ir jos vasalę Moskoviją, o Ukraina buvo šio barjero pagrindas.
Kai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ėmė trūkti jėgų, ji susijungė su Lenkija ir sukūrė Abiejų Tautų Respubliką (Žečpospolitą), ir naujoje valstybėje Ukraina vėl vaidino tą pasienio barjero vaidmenį. Tais laikais įsivyravo toks fenomenas kaip Zaporožės kazokai – stepių sargybiniai, kurie taip pat gynė tą barjerą. Sustiprėję kazokai bandė siekti didesnių, lygių su šlėktomis, teisių Abiejų Tautų Respublikoje, o tai atvedė prie Chmelnickio sukilimo. To Chmelnickio, kurio padedami nesukalbami lenkai pradėjo griauti savo stepių barjerą – Ukrainą. Bogdano Chmelnickio laikais susidarė tokia situacija, kad Ukraina atsidūrė trijų priešų apsuptyje: Abiejų Tautų Respublikos, Moskovijos ir Osmanų imperijos su Krymo chanatu. Ir kiekvienas iš jų buvo stipresnis už Ukrainą. Reikėjo bent su vienu iš jų susitarti. Pavyko – su caru Aleksejumi Michailovičiumi, ir nuo to laiko Ukraina 350-čiai metų atsidūrė kolonijinėje priklausomybėje nuo Rusijos, o mūsų nacionalinį mentalitetą žlugdė žiaurus totalinis rusifikavimas.
Kolosali Ukrainos tragedija yra ta, kad mūsų europietiška šalis pusketvirto šimtmečio buvo valdoma Rusijos – valstybės, priskiriamos kitai („azijinei“) civilizacinei matricai. Ir baisiausia, kad Ukrainą ir ukrainiečius Rusija laikė neatskiriama savo dalimi. Faktiškai tuos 350 metų Rusija nuosekliai darė mus rusais. O dabar ryšiai su Rusija galutinai trūkinėja, tačiau mūsų bėda ta, kad šiandien mes patys daug labiau esame jūs, nei mums to norėtųsi. Kasdien mums reikia po lašelį išsunkti iš savęs rusą. Ir kariaujam mes ne tiek su išorėje esančia Rusija, kiek su Rusija, esančia mumyse.
Išeina, kad ne „niekada mes nebebūsime broliai“, o kad jais ir nebuvome?
Kadangi imperinė Rusija yra absoliuti laisvos Ukrainos antagonistė, tai ir konfliktas, be abejo, turi pasibaigti vienos iš pusių žlugimu. Arba laisvajai Ukrainai, arba imperinei Rusijai ateis galas.
Kaip Ukraina išeis iš šio karo? Kokie labiausiai tikėtini konflikto pabaigos variantai?
Tikrai, tarptautinės teisės požiūriu Krymo aneksija ir Rusijos įsiveržimas į Donbasą yra nusikalstami ir neteisėti veiksmai. Tačiau jeigu aš būčiau valdžioje, pirmiausia pasiūlyčiau surengti referendumą Kryme ir Donecke, nes neįmanoma sulaikyti tų, kurie priskiriami kitai civilizacinei matricai. Valstybes, kurių dalys priklauso skirtingoms civilizacinėms matricoms, šiandien galima suskaičiuoti ant pirštų. Išlaikyti kartu skirtingus civilizacinius vienetus paprastai galima tiktai naudojant jėgą (šia prasme Rusija ir Kinija – puikūs pavyzdžiai). Tačiau vien tik sulaikyti maža: skirtingos prigimties civilizacinius vienetus dažniausiai jų „laikytojai“ žiauriai asimiliuoja. Su mumis tokią asimiliaciją jau vykdė. Rusijos imperijoje tam tikslui tarnavo religija, kariuomenė ir švietimas. O jeigu tai nepadėdavo, buvo pasitelkiamas žiaurus ir efektyvus valdymo aparatas.
Mes šiandien tiesiog nesame vidujai pasirengę asimiliuoti regionus, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių priklauso kitai civilizacinei matricai – „rusų pasauliui“, „azijinei“ civilizacijai. Tiek Krymas, tiek Donbasas naujausiojoje mūsų istorijoje vaidino rusiškos „penktosios kolonos“ vaidmenį, per juos buvo vykdoma Kučmos „daugiavektorinė“ politika – tai toks politinis špagatas, kuris skaldė šalį pusiau. Dvidešimt metų mes buvome stumtraukis, o jis, kaip žinome, niekur nenueina. Ir nors žiūrėdami iš politinio taško mes sakome, kad „Donbasas ir Krymas – tai Ukraina“, įprastu žmogišku požiūriu – jeigu santuoka nenusisekė, geriau išsiskirti ir nekankinti vienam kito. Tik, kartoju dar kartą, skyrybos turi būti korektiškos.
Kas pasikeitė žmonių galvose per šį karą?
Viskas labai paaštrėjo. Jeigu ne karas, dar ilgai nebūtų buvę jokios dekomunizacijos, nes, mūsų supratimu, dekomunizacija pirmiausia yra demaskvifikacija. Ir, pavyzdžiui, ironiškas Maskvos prospekto pervadinimas į Stepano Banderos prospektą būtų neįmanomas. Anksčiau, kad ir sunkiai, Sausio Sukilimo (1918 m. sausį rusų bolševikų inspiruotas sukilimas Kijeve prieš laikinai gyvavusią Ukrainos respubliką – vert. pastaba) gatvę pavyko pervadinti į Ivano Mazepos, o Kominterno – į Simono Petliūros, bet tai buvo paskiri atvejai, visuomenėje sukėlę itin aštrias diskusijas. O dabar „brangiųjų rusų“ dėka kolonijinės praeities pėdsakai naikinami beprotišku greičiu.
Ar yra taikus politinių pokyčių Ukrainoje ir Rusijoje kelias?
Žiūrint kokių. Jeigu kalbame apie vakarietiško pobūdžio demokratines reformas, tai išeina paradoksas. Su šiandien Ukrainoje egzistuojančių „demokratinių“ institutų pagalba jų neįmanoma įvykdyti. Apskritai visuotinė rinkimų teisė esant žemam visuomenės intelekto koeficientui ir dar žemesniam didžiosios rinkėjų dalies sąmoningumui neišvengiamai veda prie pašlemėkų ir vagių valdžios atsiradimo (tarp kitko – visur). Apskritai demokratija neturtingose šalyse neveikia, o šiandien Ukraina – neturtinga šalis. Esant tokiai padėčiai išeitis viena – apšviestoji diktatūra (vidinė arba išorinė). Diktatorius patriotas (Napoleonas, Pilsudskis, Salazaras, Pinočetas, Li Kuan Ju – tai jau kaip kam pasiseks) ateina, sureguliuoja problemas, įvykdo reformas ir nueina (arba jį nušalina). Mums labai trūksta visaverčio nacionalinio elito, nes juo mes nuolat dalinomės pirmiausia su Abiejų Tautų Respublika, paskui – su Rusijos imperija, o vėliau – ir su SSRS. Tačiau kol kas ukrainietiško „apšviestojo diktatoriaus“ horizonte nematyti.
O dėl Rusijos – ten viskas sudėtingiau, nes pasipriešinimas bus šiurpus. Skirtingai nei Ukraina, turinti labai senas demokratines tradicijas (senoji sueigų – viečių kultūra, Magdeburgo teisė, aukščiausių valdovų – nuo Kijevo kunigaikščių iki etmonų ir prezidentų – renkamumas), Rusija niekada nebuvo demokratinė. Ten, kur prasideda demokratija, baigiasi Rusija.
Kas, jūsų supratimu, yra „azijietiška matrica“?
Valdžios vertikalė, patvaldys ir baudžiauninkai. Jeigu atsiras žmogus, apsišvietęs diktatorius, kuris ryšis keisti šią šalį į „europietišką“ pusę, jam nieko neišeis, nes patys rusai iš paskutiniųjų gins savo susiklosčiusį požiūrį į pasaulį (mes prisimename, kas atsitiko su valdovais, kurie bandė garbingai europinti Rusiją – nuo Boriso Godunovo ir apsišaukėlio Dmitrijaus iki Petro III ir Pavelo, – juos žudė, o paskui viešai paskelbdavo, kad jie buvo niekingi žmogeliai). Ukrainiečiams daug lengviau, jie kaip ir airiai, lenkai, singapūriečiai: pasaulyje yra daugybė sėkmingo šalių modernizavimo atvejų – mažų, tokių kaip Singapūras, ir milžiniškų, kaip Kinija; atsilikusių viduramžiškų monarchijų, kaip Tailandas, ir neturtingų „bulvinių“ provincijų, kaip Airija. Visa tai jau padaryta, veikia ir žinoma, – tereikia pasižiūrėti, kaip tai veikia, ir tuo pasinaudoti.
Kuo mums gresia dabartinė Rusijos padėtis pasaulyje?
Subyrėjus SSRS Rusija per valandą prarado visus savo užkariavimus vakarų kryptimi, pradedant nuo Ivano Žiauriojo laikų, ir susigrąžinti jų jau nebepavyks. O juk tai buvo pačios tankiausiai apgyventos ir labiausiai klestinčios provincijos imperijoje. Šiandien du trečdaliai Rusijos teritorijos netinka gyventi. Šalis yra geopolitinėje aklavietėje. Rusija – žaliavas, resursus išgaunanti valstybė: jeigu kas nors kur nors ko nors nesukurs, ji negalės to gauti. Ji – antraeilė, nuo Vakarų priklausoma valstybė, ir taip buvo visada. Vakarai jau kartą įveikė Rusiją, tiesiog nustoję jai tiekti tris dalykus: pinigus, technologijas, maistą. Kad įveiktų SSRS, Reiganui ir Tečer užteko mažiau nei dešimties metų. Rusijos Federacija yra labiau priklausoma nei SSRS, ir jau praėjo treji metai...
Ir jei Rusijai pavyks išsikapstyti iš dabartinės sunkios būklės su minimaliais nuostoliais, jai lengviau nebus. Pasaulis yra ant visiškai naujo laikotarpio slenksčio. Visos senojo pasaulio sistemos – valdžios, gamybos, valdymo, verslo, socialinių sąveikų, visas šis formatas, nustatytas Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų ir egzistuojantis jau daugiau nei du šimtus metų, – išsisėmė, paseno. Ir greitai atsiras kažkas naujo, paremto tinklų sąveika, kas sukrės mūsų gyvenimo būdą iš pagrindų. O tos tautos, kurios nesuspės į šį „traukinį į rytojų“, liks milžiniškame teritoriniame gete, iš kurio jau nebebus galima pereiti į naująjį pasaulį. Pavieniai žmonės sugebės, tačiau nacijos – ne. Nauja Meidži revoliucija (Japonijos modernizavimas XIX a. antroje pusėje, vykęs imperatoriaus Meidži iniciatyva – vert. pastaba) bus jau nebeįmanoma. Ir Ukraina dar turi minimalų šansą suspėti į šį traukinį, o dabartinė Rusija – deja, ne.
