Šįkart užsienio spaudos apžvalgoje susitelksiu į vieną šeimą ir jos istoriją, nubangavusią net per keturias kartas. Tą istoriją Amerikos konservatorių žurnale „National Review“ atpasakojo žurnalistas Jay Nordlingeris. Ji turėtų būti įdomi visiems, gyvenantiems „artimajame Rusijos užsienyje“.

Prieš 10 metų J. Nordlingeris viename pobūvyje susipažino su finansininku Billu Browderiu ir jo paklausė, ar jis giminiuojasi su Amerikoje gerai žinomu Earlu Browderiu. „Taip, tai mano senelis, – atsakė jis. – Mano senelis buvo didžiausias komunistas Amerikoje, o aš tapau didžiausiu kapitalistu Rusijoje.“

Iš tiesų E. Browderis nuo 1930 iki 1945 m. vadovavo Jungtinių Amerikos Valstijų komunistų partijai. O jo vaikaitis B. Browderis 1996 m. įsteigė rizikingų investicijų fondą „Hermitage“, greitai tapusį didžiausiu užsienio kapitalo investuotoju Rusijoje. Bet 2005 m. Kremlius prieš jį šiurkščiai atsisuko ir B. Browderį paskelbė „nepageidaujamu asmeniu“.

Jis buvo rakštis V. Putino oligarchams. 2008 m. Rusijos pareigūnai areštavo B. Browderio bebaimį ir liežuvio už dantų nelaikantį juristą Sergejų Magnickį. Jie jį nukankino ligi mirties – kankino iš lėto, tam skirdami ištisus vienerius metus.

Tada ir prasidėjo B. Browderio kaip kovotojo už žmogaus teises karjera.

Bet grįžkime prie senelio Earlo. Jis su žmona Raisa išaugino tris sūnus. Pirmasis, Feliksas, tapo Čikagos universiteto matematikos katedros vadovu  ir vienu žymiausių pasaulio matematikų. Antrasis, Andrew, tapo Brauno universiteto matematikos katedros vadovu. Trečiasis, Williamas, vadovavo Prinstono universiteto matematikos katedrai.

Pats E. Browderis gimė 1891 m. Kanzaso valstijos Vičitos mieste, kuriame gimė ir broliai Kochai, būsimieji didieji Amerikos kapitalistai. Taigi Amerika gimdo daugybę tipų žmonių. E. Browderio tėvas buvo mokytojas, populistas, iš švietimo sistemos išvytas kaip tik dėl savo populizmo. Tada jis atidarė kavinę, kurioje šalia kitų buvo aptarnaujami ir juodaodžiai, o tuo metu tai buvo neįprasta ir netgi skandalinga.

Earlo tėvas bankrutavo, todėl jo vaikai negalėjo tęsti mokslų ir turėjo eiti dirbti. Earlui tai teko daryti dar nesulaukus 10 metų ir jis švietėsi kitais būdais, tapo radikalu ir pirmą kartą aplankė Sovietų Sąjungą 1921 m.

Komunizmo svajonė tada jaudino ir traukė žmones iš viso pasaulio, ir antrą kartą būdamas Sovietų Sąjungoje 1926 m. E. Browderis vedė Raisą Berkman, teisininkę iš Leningrado. Jųdviejų pirmieji du sūnūs gimė Maskvoje, o 1932 m. Earlas su savo šeima grįžo į Ameriką.

Ten 1934 m. balandžio 23 d. jiems gimė trečias sūnus, Williamas, taip pavadintas ne pagal savo dėdę matematiką, o pagal Viljamą Šekspyrą, per kurio gimimo 400 m. sukaktį jis, Williamas, arba sutrumpintai Billas, ir gimė.

Kai E. Browderis su savo šeima iš Maskvos persikėlė į Niujorką, juos lydėjo ir auklė, kuri su Browderių šeima gyveno visą tolesnį savo gyvenimą – apie 40 metų ir kuri, kaip vėliau paaiškėjo iš KGB archyvų, buvo priskirta stebėti Earlo veiklą.

Pats E. Browderis sugalvojo šūkį „komunizmas yra XX amžiaus amerikonizmas“ ir siekdamas jį paversti realybe kandidatavo netgi į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentus 1936 m.

Jis gavo 80 tūkst. balsų ir, žinoma, žiauriai pralaimėjo Franklinui Delanui Rooseveltui, tačiau 1938 m. atsidūrė prestižinio žurnalo „Time“ viršelyje įvardintas kaip „Draugas Earlas Browderis“.

1940 m. jis vėl bandė tapti Amerikos prezidentu, bet surinko dar mažiau – vos 50 tūkst. balsų. Mat 1939 m. vasarą sovietai buvo sudarę paktą su naciais, dėl to Amerikoje nuo komunistų trenkė ypač nemalonus kvapas.

O 1941 m. pradžioje Jungtinės Amerikos Valstijos uždarė E. Browderį į kalėjimą dėl apgavystės su pasais, tačiau tą pačią vasarą Hitleris pergudravo ir išdavė Staliną, ir tai pastūmėjo Jungtines Valstijas į sąjungą su Stalinu ir privedė prie E. Browderio bausmės nutraukimo ir paleidimo iš kalėjimo.

Tačiau „karui pasibaigus E. Browderis pradėjo ne kam kitam, bet Maskvai nebepatikti ir jį iš Amerikos kompartijos išmetė. Bet taip darėsi visą laiką,  aiškino J. Nordlingeris. „Jeigu buvai komunistu, niekada nežinojai, dėl ko Kremliui neįtiksi, kol taip ir neįvykdavo: partinė linija keisdavosi greičiau, nei suspėdavai paskui ją sekti“, – sakė J. Nordlingeris.

1950 m. garsiuose debatuose Niujorke su Nepriklausomų socialistų lygos vadovu Maxu Shachtmanu E. Browderis vis dar atkakliai gynė Staliną ir Kremlių.

Bet M. Shachtmanas jam atsikirto teigdamas, jog vienintelė priežastis, kodėl jis, E. Browderis, dar gyvas, o ne nugalabytas Stalino, yra ta, kad saugiai gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Štai paties M. Shachtmano žodžiai apie E. Browderį: „Kai pamačiau jį stovintį prie pulto, tariau sau – Laszlas Rajkas buvo Vengrijos komunistų partijos generalinis sekretorius ir jį nušovė, pakorė ar pasmaugė, T. Kostovas buvo Bulgarijos kompartijos generalinis sekretorius ir jį nuteisė myriop.

Ir kai pagalvojau, kas jiems nutiko, pamąsčiau apie buvusį Amerikos kompartijos generalinį sekretorių ir man dingtelėjo – čia, jeigu ne geografijos atsitiktinumas, tikrai stovėtų lavonas!“

J. Nordlingeris, taisydamas M. Shachtmano prisiminimus, pastebėjo, kad L. Rajkas niekada Vengrijos kompartijai nevadovavo. Jis valdė slaptąją policiją ir tada užsienio reikalų ministeriją, bet tai pakankamai arti vadovavimo.

E. Browderis per paskutinius 25-erius savo gyvenimo metus rašė knygas, straipsnius, leido brošiūras, ir jam sunku buvo rasti pelningo darbo.

Kaip sakė jo vaikaitis B. Browderis, „komunistai Earlo nemėgo, nes jis buvo jiems persona non grata (nepageidaujamas asmuo), ir Amerika jo nemėgo, kadangi jis buvo E. Browderis, kadaise ilgą laiką vadovavęs JAV komunistams. Tad iš esmės jį išlaikė jo šeima.

E. Browderis mirė 1973 m., kai jo anūkui Billui buvo devyneri. Kokį vaidmenį šis anūkas suvaidino ir tebevaidina Amerikos ir Rusijos santykių, o per tai ir Lietuvos, istorijoje, pasiaiškinsime kiti kartą, tęsdami šią apžvalgą žurnalo „National Review“ bendradarbio J. Nordlingerio pasakojimo pagrindu.

M. Drunga

Mykolo Drungos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.