„Peržiūrėję pirmuosius bandymus kino studijoje, diktoriai nusprendė eiti pasitikrinti, ar neserga džiova. Žmonės buvo pajuodusiais paakiais. Tai buvo dėl techninių dalykų“, – diktorių pasakojimus apie pirmuosius bandymus filmuotis su šypsena prisimena profesorius, LRT tarybos pirmininkas Žygintas Pečiulis. Jis ir kiti laidos svečiai televizijos 60-mečiui skirtame ir jau besibaigiančiame LRT TELEVIZIJOS projekte „60 akimirkų“ kalbėjo apie pramogines laidas.

Profesoriaus pasakojimu, matyt, filmavimui skirta juosta buvo per daug kontrastinga, dėl to būsimieji televizijos diktoriai išeidavo ryškiai juodai balti. „Taigi buvo nuspręsta, kad filmuotis eis du jauniausi ir gražiausi diktoriai – Gražina Bigelytė ir Juozas Baranauskas“, – pasakoja Ž. Pečiulis.

Pirmosios televizijos transliacijos režisierius Anupras Lauciūnas dieną, kai televizija pradėta transliuoti, apibūdina vaizdingai – tai prilygo šventei.

Vytenio Radžiūno (LRT) nuotr.

„Jau buvau matęs televizijos aparatą, baigęs mokymus. Ir visgi kuomet pradėjome transliuoti, jaudulio buvo daug, aplink dirbo kino studija, rašė spauda. Tai buvo didelė šventė. Vėliau po truputėlį pradėjome ieškoti būdų, kaip padaryti, kad žiūrovams būtų kuo įdomiau stebėti televiziją. Galvojome, ką galima padaryti iš mažos studijos“, – prisimena A. Lauciūnas.

Profesorius, LRT tarybos pirmininkas Ž. Pečiulis primena, kaip televizija atkeliavo į Lietuvą. Jo pasakojimu, viena iš sąjunginių respublikų nespėjo pastatyti telecentro, dėl to liko televizijos technikos komplektas. Į Lietuvą atkeliavo žinia, kad jei bus suspėta greitai pasiruošti, galima turėti televiziją.

Vytenio Radžiūno (LRT) nuotr.

Ž. Pečiulis prisiminė ir tai, kaip į jo gyvenimą atėjo televizija. Jis sako visuomet norėjęs čia dirbti ir svajonė išsipildė.

„Atėjęs sutikau pirmuosius režisierius, diktorius, žmones, į kuriuos pats žiūrėjau per televizorių, tai prilygo vaikystės svajonės išsipildymui. Vėliau ir pats pajutau televizijos eterio „nervą“. Vedžiau tuo metu populiarų projektą „Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs“, mane pažinojo visų mokyklų vaikai.

Išsipildė ir dar viena svajonė, imdavau interviu iš tokių žmonių kaip Valdemaras Chomičius ar Jonas Kazlauskas. Neslepiu, kadangi televizija yra mano meilė, atėjo noras ir kažką apie ją parašyti. Taip kas 10 metų vis pasitaiko parašyti knygą. Dedikacijoje būna žodžiai: „Mylimai 40-metei ar 50-metei“, o šiais metais, atrodo, bus „Mylimai 60-metei“, – kalbėjo Ž. Pečiulis.

Lietuvos televizijos režisierė ir prodiuserė Regina Stadalnikaitė prisiminė, kaip televizijoje susikūrė pramogų redakcija, kuri iš pradžių buvo tarsi eksperimentas.

Vytenio Radžiūno (LRT) nuotr.

„Artėjant 1988–1989 m. eksperimentuojant buvo sukurta pramogų redakcija tam, kad jaunimas galėtų kitaip pasižiūrėti į pramogas ir humorą. Buvo sukurta ne viena skandalinga programa, kuri sulaukė aršių „už“ ir „prieš“. Vieni mūsų humorą palaikė, o kiti koneveikė.

Juk buvome įpratę viską daryti teisingai, o staiga atsirado alternatyva. Čia ir Arūnas Valinskas naktimis landžiojo po spintas, naktį buvo filmuojami Vytauto Kernagio muzikiniai klipai. Darbas virė visą parą ir vos su keliomis kameromis buvo bandoma sukurti naują požiūrį į pramogą“, – prisimena R. Stadalnikaitė.

Buvusi Lietuvos televizijos centrinės aparatinės vyriausioji išleidėja Ona Adomaitienė papasakojo istoriją apie tai, kaip televizijoje gimė anonsai – netikėtai, įvykus techniniams nesklandumams.

Vytenio Radžiūno (LRT) nuotr.

„Tai buvo brokas, kuris įvyko mums rodant serialą „Vergė Izaura“. Ryte leidome 14 serijos kartojimą, eina kadrai, jau 11 minutė, bet man keista, lyg ne tie vaizdai ir staiga išlenda – 15 serija. Viena diktorė išbėgo žiūrovams sakyti: „Tai buvo 15 serijos anonsas, o dabar žiūrėkite 14 seriją“. Žiūrovams teko sužinoti, kas seriale bus rodoma vėliau. Taip gimė televizijos anonsai. Nebereikėjo laisvu laiku rodyti šokančių „Gulbių ežere“, o tiesiog galėjome supažindinti su laidomis“, – pasakoja O. Adomaitienė.