LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Lietuvoje ekologinės gamybos sertifikavimo paslaugas gali atlikti tik viena institucija– Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) pavaldi viešoji įstaiga „Ekoagros“. Kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse veikia po keletąprivačių sertifikavimo paslaugas teikiančių įmonių.Lietuvoje taip pat galėtų tokių atsirasti, tačiau ŽŪM niekamneduoda leidimo šiai veiklai. Matyt, nenori konkurencijos monopolio sąlygomis veikiančiai savo įstaigai, nors ekologiniai ūkiai skundžiasi „auksiniais“ „Ekoagros“ paslaugų įkainiais.
Ministerija leidimų neduoda
Latvijos bendrovės „Sertifikavimo ir testavimo centras“ ekologiškus produktus ir ekologinę gamybą sertifikuoja ne tik Latvijoje, bet ir kitose šalyse. Lietuvio Antano Makarevičiaus vadovaujama latviška bendrovė savo paslaugas nori pasiūlyti ir Lietuvos ūkininkams, todėl kreipėsi į ŽŪM, prašydama leidimo centro padaliniui Lietuvoje suteikti teisę teikti ekologinės gamybos sertifikavimo paslaugas, tačiau ŽŪM atsakė, jog„Sertifikavimo ir testavimo centrui“ nėra galimybių imtis veiklos Lietuvoje.
„Ministerija leidimo nedavė remdamasi reglamentu, kad tik ji gali nustatyti, kiek Lietuvoje reikia sertifikavimo įmonių, kas gali dirbti. Norėjome, kad „Sertifikavimo ir testavimo centro“ filialas teiktų paslaugas ir Lietuvoje, bet mūsų įsileisti nenori. Gal dėl to, kad Lietuvoje visą ekologinę gamybą sertifikuoja ir kontroliuoja tik viena monopolinė įmonė – VšĮ „Ekoagros“. Tiesiogiai priklausydama nuo ministerijos,„Ekoagros“ vykdys visus jos nurodymus ir norus“, – VL teigė „Sertifikavimo ir testavimo centro“ direktorius A.Makarevičius. Įmonės vadovas tvirtino, jog tokį ŽŪM sprendimą skųs.
VL prašė tuometinio žemės ūkio ministro Andriaus Palionio komentaro, kodėl ministerija neduoda leidimų privačioms bendrovėms teikti ekologinės gamybos sertifikavimo paslaugas. Ar ministerija nevaržo konkurencijos, taip gindama monopolininkės, valstybės įmonės „Ekoagros“ interesus?Ar ne svarbesnis viešasis interesas, žemdirbių galimybė rinktis paslaugų teikėją ne iš vienos, kuri tampa privaloma, o iš kelių įmonių? Ministras komentuoti nepanoro. VL gavo bevardį ŽŪM atsakymą, jog ES valstybės narės gali pasirinkti, kokias sistemas taikyti: privačių kontrolės įstaigų ar kontrolės institucijų.
„Lietuva informavo Europos Komisiją (EK), jog yra pasirinkusi kontrolės institucijų sistemą. ES reglamentas suteikia galimybę ŽŪM pavesti ekologinės gamybos kontrolės funkcijas institucijai. Latvijos bendrovės „Sertifikavimo ir testavimo centras“ padalinys Lietuvoje yra privati kontrolės įstaiga. Viešasis interesas – suteikti kokybiškas sertifikavimo paslaugas optimaliais kaštais. EK nuolat kelia problemą, kad esant privačioms sertifikavimo įstaigoms (ir daugeliui jų), atsiranda galimybė sertifikavimo paslaugas atlikti nekokybiškai. Įstaigos varžosi dėl klientų ir „nepastebi“ esminių neatitikčių tam, kad klientai nepereitų į kitą sertifikavimo įstaigą.Be to, esant kelioms sertifikavimo įstaigoms sertifikavimo kaštai ne sumažėja, bet padidėja dėl įstaigų administravimo“, – teigiama VL atsiųstame ŽŪM rašte.
Kiek anksčiau į ŽŪM leidimo vykdyti ekologinės gamybos sertifikavimo paslaugas buvo kreipęsi ir Žemės ūkio rūmai (ŽŪR), tačiau leidimo taip pat negavo. Tokį ministerijos sprendimą ŽŪR apskundė, dėl to tebevyksta teisminiai ginčai.
Verslą daryti – ne valstybės funkcija
Pasak ŽŪR direktoriaus Sigito Dimaičio, ŽŪM yra vienintelė „Ekoagros“ dalininkė. Neduodama leidimų kitiems užsiimti ekologinės gamybos sertifikavimu, ji gina savo įmonės interesus.
„ES reglamentas numato, kad kiekviena ES valstybė narė turėtų suteikti leidimą minėtai veiklai. Tuo ministerija, matyt, naudojasi ir gal kiek piktnaudžiauja. Deja, pas mus dar gaji sovietinė nuostata, kad valdžia visada teisi ir viską gali padaryti geriausiai. Tačiau praktika rodo, kad valdžia savo įmonių kaip tik nesukontroliuoja. Tą dažnai konstatuoja Valstybės kontrolė, atlikdama patikrinimus valstybės įmonėse. VšĮ „Ekoagros“gyvena iš klientų įmokų už suteiktas paslaugas, bet juk ne valstybės funkcija verslą daryti“, – VL tvirtino ŽŪR direktorius S.Dimaitis.
Pasak ŽŪR direktoriaus, visada gerai, kai galima rinktis iš kelių paslaugų teikėjų, nes konkurencija verčia pasitempti ir tobulėti. Esant keliems paslaugų teikėjams galbūt atsirastų galimybių derėtis dėl paslaugų kainų.
„Nauja Vyriausybė žada peržiūrėti valstybės dalyvavimą įvairiose įmonėse, organizacijose. Būtų sveikintina, jei požiūris keistųsi, – linkėjo S.Dimaitis. – Lenkijoje, Vokietijoje yra po keletą privačių sertifikuojančių organizacijų. Tokie procesai vyksta ir kitose ES šalyse. Lietuvos įstatymai taip pat nedraudžia privačioms įmonėms užsiimti sertifikavimu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą ekologiniai plotai turėtų dvigubėti, tad darbo užtektų ir kelioms sertifikuojančioms organizacijoms. Valstybė turi kontroliuoti, o vykdyti valstybės sukurtus teisės aktus gali ir privačios įmonės.“
Ekologinės gamybos sektorius labai svarbus siekiant Europos žaliojo kurso tikslų, įgyvendinant„Nuo ūkio iki stalo“ ir Biologinės įvairovės strategijas. Siekiama, kad iki 2030 m. 25proc. žemės ūkio paskirties žemėse būtų ūkininkaujama ekologiškai. Didėjant ekologiniams plotams, reikėtų ir daugiau sertifikuojančių įstaigų, tačiau ŽŪM mano, kad jei padidėtų sertifikavimo plotai, atitinkamai padidėtų ir „Ekoagros“ padalinių darbuotojų skaičius. „Ekoagros“ turi 3 padalinius, apimančius sertifikavimą visoje Lietuvoje.
„Auksiniai“ paslaugų įkainiai
„Ekoagros“ – vienintelė šalyje, todėl nėra nei pasirinkimo laisvės, nei sveikos konkurencijos, kuri būtų naudinga ekologiškai ūkininkaujantiems žmonėms. Pavojinga ir susipykti. Tik „Ekoagros“ išduoti sertifikatai ekologiniams ūkiams leidžia gauti kompensacines išmokas pagal Lietuvos kaimo plėtros programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“.
Ekologinio augalininkystės ūkio savininkas,Kaišiadorių rajono ūkininkas Jonas Juodis mano, jog Lietuvoje ekologinę gamybą galėtų sertifikuoti kelios įmonės. „Tuomet būtų konkurencija, paslaugų kokybė irgal kitos kainos, nes dabar VšĮ „Ekoagros“ vienintelė ir nepakeičiama, o jos paslaugų įkainiai – „auksiniai“, bet kito pasirinkimo nėra. Jei būtų daugiau šias paslaugas teikiančių įmonių, gal dėl konkurencijos mažiau imtų už savo darbą“, – svarstė ūkininkas J.Juodis.
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkė, Ignalinos rajono skyriaus pirmininkė, ekologinio ūkio savininkė Marijona Lukaševičienė yra įsitikinusi, jog ūkininkams būtų palankiau, jei sertifikavimo paslaugas teiktų kelios įmonės.„Jei įmonės būtų patikimos, akredituotos, turėtų visus leidimus tokiai veiklai, ūkininkai galėtų rinktis. Konkurencija visada yra sveikas dalykas, tačiau daug metų sertifikuoja tik viena įstaiga“, – sakė M.Lukaševičienė.
LŪS vicepirmininkė atkreipė dėmesį, jog daug kalbama apie žaliąjį kursą, tačiau Lietuvoje ekologinių ūkių mažėja. Ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai susiduria su daugybe įvairių sunkumų, greitai besikeičiančiais ir pertekliniais reikalavimais, menkomis produkcijos supirkimo kainomis. Ypač sunku šiuos barjerus įveikti smulkiems, vidutiniams ūkiams.
ES agrarinė politika yra orientuota į ekologinę žemdirbystę. Pastaraisiais metais ES šalių senbuvių ekologiniai sektoriai stipriai augo ir planuoja plėstis. Stebimas nemažas ekologinių ūkių skaičiaus didėjimas ir Rytų Europos šalyse, tačiau Lietuvoje ekologinių ūkių mažėja, nors bendras laukų, kuriuose ūkininkaujama ekologiškai, plotas šiek tiek ūgtelėjo. Tai rodo ūkių stambėjimo tendenciją. Pernai Lietuvoje sertifikuotas 2 731 ekologinės gamybos ūkio subjektas. Bendras sertifikuotas plotas – 246 631,68 ha. Tai sudarė 8,4 proc. viso pernai šalyje deklaruotų žemės ūkio naudmenų ploto.
„Ekologinių ūkių mažėja dar ir dėl to, kad Vyriausybė ir ŽŪM nepriima teisės aktų, kuriuose būtų numatyta, jog vadinamieji cheminiai ūkiai turi saugotis ir laikytis tam tikrų ribojimų, kaip yra kitose ES šalyse, kad neužterštų greta esančių ekologinių ūkių. Ekologiniai ūkiai privalo pasilikti apsaugines juostas, tačiau cheminiai ūkiai su galingais purkštuvais apipurškia ne tik apsauginę juostą, bet ir dar toliau. Lietuvoje kaltas lieka ne tas, kas chemijos užpurškė, bet ekologinio ūkio savininkas. Aptikus chemijos likučių netenki ekologinės produkcijos sertifikato. Jei šitie dalykai nebus sutvarkyti,sertifikuojanti įstaiga nebeturės ką veikti, nes neliks ekologinių ūkių“, – tvirtino M.Lukaševičienė.
LŪS vicepirmininkė pritaria žaliajam kursui, tačiau baiminasi, kad Lietuva eilinį kartą perlenks lazdą.„Reikia išgryninti, kur yra žalinimas, o kur ekologiniai ūkiai, kaip tos programos veikia. Tikimės dirbti kaip visi ES ūkininkai – be gausybės perteklinių lietuviškų taisyklių.Ekologiniai ūkiai dirba nuoširdžiai, viską daro tvarkingai, bet nėra mylimi, nes nuolat akcentuojama, jog pagamina per mažai produkcijos. Jeigu paramos ekologiniams ūkiams paketas nedidės, nemanau, kad jų daugės“, – teigė M.Lukaševičienė.
Be konkurencijos, bet su pertekliniais reikalavimais
Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininkas
Mes, ekologinių ūkių organizacija, esame už tai, kad ekologinę gamybą galėtų sertifikuoti kelios įmonės ir žmonės turėtų galimybę rinktis. Dabar, kai „Ekoagros“ vienintelė dalininkė yra ŽŪM, ji ir „muziką“ užsako, ir įkainius nurodo. Jei dirbtų2–3 įmonės, būtų konkurencija, kas bet kokiu atveju gerai, neliktų vienintelės įstaigos išskirtinumo.
EK pažadėjo remti ES ekologinius ūkius. Ji sieks, kad iki 2030 metų ekologiniai ūkiai sudarytų 25 proc. visų plotų, tačiau Lietuvoje tokias perspektyvas kol kas sunku įžvelgti.Dabar ekologiniai plotai sudaro per 8 proc. visų žemės ūkio naudmenų, tad iki siekiamybės – 25 proc. – juos reikėtų patrigubinti. Padidėjus plotams, vienai įstaigai būtų per sunku sertifikuoti ir kontroliuoti visą ekologinę gamybą, arba ji pasidarytų labai didelė,tris kartus išdidinta monopolininkė.
Kaimyninėje Lenkijoje ekologiniai plotai užima tik apie 3 proc. žemės ūkio naudmenų, bet turi net kelias sertifikuojančias įmones, o mes –8 proc. ploto ir vieną sertifikuojančią įstaigą bei išskirtines „Ekoagros“ kontrolės taisykles. Jei ES reglamentas tik rekomenduoja, lietuviai perlenkia lazdą ir rekomendacijas priima kaip teisės aktus.
