Šalies grūdų augintojams – nelengvas metas. Ne visi ūkininkai pardavė grūdų derlių, nes laukė dar geresnių kainų, tačiau jos ritosi žemyn. O pavasaris – ne už kalnų, dažnam jau reikės apyvartinių lėšų. Tad parduoti grūdus – būtų pats laikas. Nors situacija kaista, grūdų augintojai vis dar ieško išeičių.

Grūdai užsibuvo

Jaunosios kartos ūkininkas Paulius Gvazdaitis iš Navasodų kaimo (Marijampolės sav.) teigė dar yra nepardavęs pusės grūdų derliaus. Jis ūkininkauja kartu su broliu Ąžuolu. „Daug metų buvo stabili rinka. Per javapjūtę – mažesnė kaina, apie Naujuosius metus ir po jų, nuo sausio, kaina pakildavo, o pavasarį – dar šiek tiek daugiau. Bet karas Ukrainoje viską išmušė iš vėžių. Padarė taip, kad nesuprasi, kada kyla, kada leidžiasi“, – apgailestaudamas kalbėjo P.Gvazdaitis.

Anot jo, dėl karo grūdų kaina pernai buvo pakilusi net daugiau nei realiai turėjo kilti, ir po to nukrito. Ukraina, Rusija užaugino rekordinius derlius, grūdų yra labai daug ir kaina krenta. Ūkininko nuomone, čia nieko nepadarysi – tiesiog ūkininkai, kaip ir dauguma žmonių, finansiškai nukentėjo.

„Yra toks anekdotas. Ūkininkas pagauna auksinę žuvelę, o ši paprašo ją paleisti, tada išpildys jo norą. Ūkininkas sutinka, sako, padaryk, kad grūdai kainuotų 300 eurų. Kai šitas anekdotas buvo sukurtas, grūdai kainavo 200 eurų. Padarė žuvelė, kad kainuotų 300 eurų, ūkininkas žiūri į tą kainą ir svarsto – gal rytoj dar pabrangs, gautų dar daugiau – reikia truputį palaukti. O kitą dieną kaina nukrito iki tų pačių 200 eurų. Tai taip ir dabar – nežinai, kur ta riba. Kiek bendrauju su analitikais, ir jie labai sunkiai kažką nuspėja. Tendencija tokia, kad kilti tikrai nekils, o krist – klausimas, niekas nežino, kiek kris“, – svarstė P.Gvazdaitis.

Jis su broliu bandys laukti nors kokio nedidelio kainų kilimo, tikisi, kad gal dar pakils kokiais 10 eurų, tada ir parduos. Sako, kad kaina dabar nėra gera. „Kiek buvo galima anksčiau gauti ir džiaugtis uždarbiu, tai dabartinė kaina palaidoja visas viltis apie pelną. Savikainą padengia, o prarandi ne vieną tūkstantį, ne vieną dešimtį tūkstančių eurų, kurie galėjo būti pelnas. Bet ūkis mums – kaip pašaukimas, Dievo duotas hobis – čia dirbi, jauti malonumą. Ir nesvarbu, kad tik už savikainą – vis tiek džiaugiesi, vis tiek laimingas“, – per daug nesigrauždamas kalbėjo ūkininkas iš Marijampolės.  

Seirijų (Lazdijų r.) ūkininkas Arūnas Žėkas VL taip pat pripažino, kad dar turi neparduotų grūdų, o juos turi parduoti iki pavasario. Bet grūdų supirkimo kainos labai nukrito. Anot ūkininko, tai yra labai blogai. „Nors rudenį visi, kurie prekiauja grūdais, sakė: „neparduokite grūdų, nes kainos kils“, – paklausėme, nepardavėme, o kainos ne augo, o nukrito beveik penkiasdešimčia eurų už toną. O juk ūkininkams pabrango trąšos. Tai dar ir brangių trąšų prisipirkome, o dabar ir jos jau pinga“, – atvirai kalbėjo Lazdijų krašto ūkininkas.

Reikia kooperuotis ir keistis

Radviliškio r., Mažaičių kaimo ūkininkas, agronomijos mokslų daktaras Jonas Ruškys VL teigė, jog mato vieną išeitį – „kaip ponas Dievas duos“. Anot jo, nieks nežino, kaip bus su kainomis, o vis tiek prieš naują derlių grūdus ūkininkai vienaip ar kitaip turės parduoti, nes dviejų derlių į aruodus nepilsi. „Kas bebūtų, vis tiek reikės atiduoti supirkėjams – ir visas sprendimas“, – sakė jis.

J.Ruškio ūkyje dar yra neparduotų pupų, miežių, kanapių, esparceto, kalendros. Aruodai ne 100 proc. užpildyti, bet išaugintos produkcijos dar turi pakankamai. Ūkininkas pripažino, kad negerai, jog viskas brangsta, o grūdų supirkimo kaina – krinta. „Linksmumo dėl to – ne kažin kas“, – sakė radviliškietis. – Gal dar vertėtų palaukti – gal ir degalai, dujos, elektra atpigs?“.

Jo įsitikinimu, ūkininkai neturi užsisėdėti ir patekti į tokias nepalankias situacijas – privalo jei ne važiuoti į pasaulines parodas Amerikoje, Dubajuje, Vokietijoje, tai bent jau domėtis jomis ir ten semtis žinių, ieškoti naujų technologijų, nes visos technologijos ateina iš ten, kur mokslas pažengęs. „Turime ieškoti naujų idėjų, kad ne tik grūdas, šiaudas ir ražiena šiandien rūpėtų Lietuvos ūkininkui. Laikas žiūrėti plačiau. Reikia išaugintą žaliavą perdirbti, daugiau galvoti, daugiau semtis mokslo žinių. Bendrauti su mokslo įstaigomis. Rasti sau tinkamas technologijas“, – neapsiriboti vien grūdinių kultūrų auginimu sau ir kitiems patarė J.Ruškys.

Pasak J.Ruškio, turime ieškoti naujų idėjų, kad ne tik grūdas, šiaudas ir ražiena šiandien rūpėtų Lietuvos ūkininkui. Laikas ūkininkams žiūrėti plačiau. Reikia išaugintą žaliavą perdirbti, daugiau galvoti, daugiau semtis mokslo žinių.

Pasak radviliškiečio, lietuviai – tinginiai, prieš dvejus metus Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas Aušrys Macijauskas pateikė duomenis, kad lietuviai yra paskutiniai Europos Sąjungoje pagal 1 ha žemės pajamingumą. „Tai rodo, kad mes pagyrūnai, mokam tik liežuviais plakti, girtis neaišku dėl ko. Mūsų bruožas – tingėti, nesimokyti. Olandai prieš dvejus metus iš 1 ha naudmenų gaudavo 14 tūkst. , vokiečiai, danai – 9 tūkst., lenkai – nuo 1,5 iki 2 tūkst. eurų pajamų, o Lietuvoje – tik 780 eurų. Tai parodo, kad reikia žinių, iniciatyvų, naujų idėjų. Reikia galvoti, kaip baltymus išimti iš ankštinių ir kažkur sudėti. Reikia naujų tendencijų, kokios dabar yra pasaulyje, parsivežti iš parodų. Mokslininkai gal daugiau sėdi internetuose, jie žino, ko reikia mums, o tas grūdas–šiaudas labai neįdomi tematika“, – kalbėjo J.Ruškys.

Ūkininkas priminė, kad bene geriausia išeitis – kooperacija, per ją ateina naujų minčių, idėjų, kapitalo koncentracija. „Reikia kooperuotis, bet lietuviai iš už kampo žiūri ir svajoja, kad kaimynui blogiau būtų. Mūsų – Radviliškio kooperatyve, kuris vienija apie 50 ūkininkaujančiųjų, mes nesipykstame – nėra ko pyktis. Pirmenybę teikiame skaičiams, aiškumui ir sąžiningumui. Diskusijų vyksta, yra nuomonių skirtumai, tačiau viskas, ir sprendimų priėmimas, remiasi skaičiais. Pasaulis margas, ir šeimoje susipykstama, tik yra diskusijos, kuriose viską galima išsiaiškinti“, – kooperacijos patirtimi dalijosi agronomijos mokslų daktaras, ūkininkas J.Ruškys.

Turi galvoti patys  

Ūkininkas Gediminas Kontrimavičius iš Jonavos rajono sakė, jog dabar, ką daryti toliau, asmeniškai labai priklauso nuo kiekvieno ūkio gyvybingumo, kiek pinigų jiems tuo metu reikia. Jeigu reikia skolas padengti ir negali laukti, pasak G.Kontrimavičiaus, tuomet reikia grūdus parduoti už žemesnę kainą. O jeigu gali – dar reikėtų laukti, nes dabar siūloma grūdų supirkimo kaina – viena iš žemiausių. „Pats irgi dar lauksiu. Ūkyje turiu neparduotų grūdų. Laukimas priklauso nuo pinigų poreikio. Geriausia buvo, kai parduodavai grūdus ir iš karto pirkdavai trąšas, nes kai trąšos buvo brangios, ir grūdai buvo brangūs. O dabar trąšos pinga“, – aiškino jis.

G.Kontrimavičiaus nuomone, sprendimas parduoti ar ne grūdus priklauso ne tik nuo trąšų kainų. Jei turi užsiauginęs finansinių „lašinių“, gal dar ir verta palaukti. Tačiau yra būtina skaidyti rizikas. „Dauguma tikėjosi po derliaus nuėmimo didesnio kainų kilimo, bet matom, kad 500 eurų už toną kainos tikrai nebebus, ko taip visi laukia, tai dabar kiekvienas turi apsispręsti individualiai“, – kalbėjo Jonavos rajono ūkininkas.       

Buvusio ūkininko, agronomo Algirdo Pilipavičiaus iš Vilkaviškio r. nuomone, grūdų kainos vis tiek turėtų pakilti todėl, kad situacija ir Europoje, ir pasaulyje tokia, jog jos turėtų kilti. „Aš galvoju, kad taip atsitiks pavasariop, kai pasibaigs sėjos darbai“, – prognozavo A.Pilipavičius.

Anot jo, ūkininkų pasakymas, kad iki kovo jie turi atlaisvinti grūdų laikymo patalpas, labiau reiškia, kad turi parduoti dėl to, jog jiems reikia pinigų. A.Pilipavičiaus teigimu, kitas pasirinkimas – dar palaukti, bet taip darys tikrai ne dauguma ūkininkų. „Tie, kas turi grūdų, turi ir jiems saugoti tinkamas saugyklas. Dar kažkas sudaręs saugojimo sutartis. Bet tokių – ne didžioji dalis. Paprastai dvejus metus iš trejų pasitaiko, kad po sėjos kainos pradeda kilti, paskui – birželio pabaigoje–liepą pradeda vėl kristi ant „galybės galo“, o per javapjūtę būna vėl ne pačios gražiausios. Bet čia būrimas iš kavos tirščių. Patarti nieko negali – kiekvienas turi spręsti pats“, – kalbėjo A.Pilipavičius.

Grūdų rinkoje – nežinomybė

Niekada nereikia nieko laukti. Sutinku, buvo tokių metų, kuomet po Naujųjų grūdų kainos dar kilo, bet taip būdavo ne kasmet. Tokia patirtis gal ir rodo, kad reikia laukti tik iki kito derliaus – tada kainos bus geresnės... Bet tokia pozicija – juokinga. Kaip bebūtų, grūdų supirkimą diktuoja pasaulinės grūdų kainos, nes mes labai daug grūdų eksportuojame, tad savaime suprantama, kokia situacija bus pasaulyje, tokia bus ir pas mus, Lietuvoje.

Didelė dalis žemdirbių priklauso nuo energetinių išteklių – elektros, dujų, o svarbiausia – nuo trąšų kainų. Kadangi dujų kainos po truputį ritasi žemyn, reikia tikėtis, kad ir trąšų kainos nebeturėtų būti didesnės, o kažkiek keisis į mažėjimo pusę. Tad vargiai ar sulauksime geresnių laikų, kai grūdų supirkimo kainos grįžtų į tą lygį, koks buvo prieš keletą mėnesių. Grūdų yra pakankamai tiek pasaulinėje rinkoje, tiek pas mus, Lietuvoje.

Kainos buvo kilusios dėl to, kad Ukraina neturėjo galimybių realizuoti grūdų, dabar situacija jau kiek pasikeitė – Ukrainai pavyko išvežti dalį saugotų grūdų. Tad pasikeitė situacija ir pasaulinėje grūdų rinkoje – ji pagerėjo. Dažniausiai ukrainiečiai grūdus eksportuoja į trečiąsias šalis, pavyzdžiui, Afrikos, bet jos pačios pasaulinei grūdų rinkai daro mažiausią įtaką.

Tad šioje situacijoje Lietuvos grūdų augintojams aš patarčiau mažiau rizikuoti – išauginai derlių, nuėmei jį – ir parduok. O laukti, kada bus geresnės kainos, yra savotiškas žaidimas. Gali pasisekti, o gali – ir ne. Tai – kaip loterija. Žvelgiant į tai, kaip buvo per pastaruosius 15–20 metų, pasitaikydavo, jog metų pradžioje grūdai iš tikrųjų brangdavo, ypač kai rinkoje jausdavosi jų trūkumas, o būdavo ir atvirkščiai – pigdavo. Panašiai yra ir su bulvių kainomis. Jos laikosi aukštos, kol po bulviasodžio išaiškėja, koks yra bulvių perteklius, tuomet bulvių kainos pradeda kristi.