Praeitų metų spalio viduryje Daujėnų seniūnu tapo Tomas Krikščiūnas. Ketvirtį amžiaus policijoje (paskutinės pareigos – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas) dirbęs, Paįstrio kaime (Panevėžio r.) gyvenantis vyras pareigūno uniformą iškeitė į civilines pareigas.

Teko „persilaužti“ 

Prieš metus trumpai kalbintas seniūnas sakė, kad visą gyvenimą dirbęs kaimiškose vietovėse, tad puikiai žinąs čia gyvenančių žmonių rūpesčius ir seniūno darbas jam yra artimas. 

Priminus šiuos žodžius, T. Krikščiūnas plačiai nusišypso. 

– Seniūno darbas, ko gero, buvo didžiausias mano gyvenimo iššūkis. 25 metus išdirbus specifinėje vidaus reikalų sistemoje, staiga teko suprasti, jog pasaulis anapus komisariato sienų yra visiškai kitoks, nei aš buvau pratęs matyti. Teko „perlaužti“ save. Iš šalies atrodo, kad seniūno darbas lengvas. Bet kai susiduri su realybe… Jau pirmą darbo dieną sulaukiau vietinių gyventojų. Natūralu, kai ateina naujas žmogus, visi pas jį plūsta, tikėdamiesi išspręsti savo problemas. Visą gyvenimą padėjau žmonėms, tik ta pagalba dirbant policijoje buvo visiškai kito pobūdžio. O čia ateina žmogus, kuriam dėl užsikišusios lietaus kanalizacijos semia rūsį. Akimirksniu pasijunti visiškai „žalias“. Laimei, geranoriškai padėjo Savivaldybės specialistai ir problema buvo išspręsta. Šiemet, kai panaši situacija pasikartojo kitoje vietoje, jau žinojau, ką reikia daryti. Pirmi mėnesiai, kol įsivažiavau, gal buvo kiek ilgesni, bet patys metai prabėgo labai greitai.

Buvusių įgūdžių naujame darbe nenaudoja 

Tomas gimė Pakruojo rajone, Žeimelio miestelyje, pedagogų šeimoje. Baigus pirmą klasę, tėvai persikraustė į Panevėžio rajoną. Iš pradžių į Geležius, po to – į Paįstrį. 

– Baigęs Paįstrio vidurinę, stojau į Policijos akademiją. Kodėl? Galbūt, kad šviesaus atminimo šešeriais metais už mane vyresnis brolis ten dirbo. O ir apskritai, tais laikais niekas neakcentavo, kokios specialybės geros ar blogos, o ir jų pasirinkimas buvo nedidelis, – prisimena seniūnas. 

Po pirmo akademijos kurso pradėjo dirbti pareigūnu. Nauja tarnyba įtraukė, sukūrė šeimą, gimė vaikai, tad studijų akademijoje nebaigė.

– Visgi labai greitai supratau, kad, norint kilti karjeros laiptais, studijos – būtinos. 2004 metais Utenos kolegijoje įgijau teisininko kvalifikaciją, o 2011 m. Šiaulių universitete apgyniau viešojo administravimo bakalauro laipsnį. Pastarąją specialybę rinkausi su mintimi, jog visą gyvenimą policijos pareigūnu nedirbsiu. 

Paklaustas, ar 1997 metais, pradėjus dirbti policijoje, neteko susidurti su anais laikais siautėjusiu nusikalstamumu, vyras smagiai gūžteli pečiais:

– Teko bendrauti su visokio plauko žmonėmis. Kiek kartų grasino atleisti iš darbo – net nebesuskaičiuoju (juokiasi). Mes dirbome rajone, kokių nors baisių situacijų nebuvo. Didieji žulikai gal mieste rinkdavosi. Tačiau prisiminus anuos laikus, galiu pasakyti – kaimas tada „gyvavo“. Šokiuose ar kokioje kaimo šventėje budėdavo keli ekipažai. Pareigūnų gal dvi dešimtys ir visi turėjo ką veikti. O dabar – didžiausioje šventėje retai pareigūną bepamatysi. Pasikeitė ne tik žmonės, bet ir pasaulis. Visi pradėjo keliauti, pamatė, jog galima gyventi kitaip, o ir patys nusikaltėliai dabar labiau rafinuoti. 

Paklaustas, ar netenka naujam darbe panaudoti buvusių įgūdžių, seniūnas mosteli ranka: 

– Nereikia ir nenorėčiau, kad prireiktų. Nebenoriu to seno darbo… Gal tik tiek, kad į visas konfliktiškas situacijas žiūriu ramiai ir jei jau imuosi ką nors daryti, tai padarau iki galo.

Darbų ratas 

Seniūnas pasakoja, jog Daujėnų seniūnija – kompaktiška. Sausio mėnesio duomenimis, joje gyveno 1999 gyventojai. 

– Kolegos juokiasi, jog gyvenu rojuje. 

O ir seniūnijos administracijos kolektyvas – „jaunas“. Seniūnas ir pavaduotoja dirba kiek daugiau nei metus, panašus ir inžinieriaus stažas. Senbuvė tik socialinė darbuotoja, čia dirbanti trečius metus. 

– Visi nauji, visi nieko nežinantys. Tad ir darėme, ir mokėmės visko kartu. Kaip mums sekasi – reikia klausti gyventojų. 

Seniūnijoje yra ir nedidelis komunalinis ūkis. 

– Mūsų vyrai nagingi. Seniūnijos biudžetas – ribotas. Tad jei tik yra galimybė, darbus atliekame patys. Štai kad ir link ambulatorijos vedantis šaligatvis – jį sutvarkėme nesamdydami jokių firmų. 

Darbų daug, tačiau metų ciklas visada diktuoja savo ritmą. 

– Žolė, lapai, sniegas. Atrodo, sulauksim pavasario ir imsim daryti tą ar aną. Bet prasideda žolės pjovimas ir… kartais atrodo, jog jis niekada nesibaigs. Plotai dideli, tad norint, kad visi būtų deramai prižiūrėti, reikia gerokai pasistengti. Laimei, šiemet įsigijome naują traktoriuką ir prie jo kabinamą žoliapjovę, tad pjovimo procesas gerokai paspartėjo. Turime net du smėlio barstytuvus – žiemos iššūkiai taip pat nebe tokie baisūs.

Seniūnas – ne aštuonioms darbo valandoms 

Paklausiu – ar seniūnas neplanuoja keltis gyventi į Daujėnus? 

– Vieniems atrodo, kad seniūnas turi gyventi savo seniūnijoje, o kiti sako, kad atvažiuojantis – objektyvesnis, neturi šališkumo, visus vertina vienodai. Nors inžinierius man vis rodo Daujėnuose namus, kuriuos galėčiau nusipirkti (kvatojasi), keltis gyventi čia – neplanuojame. Bet negaliu sakyti, kad ši vieta man svetima. Seniūno darbo diena anaiptol neapsiriboja aštuoniomis valandomis. Dirbdamas policijoje, pasibaigus darbo dienai, galėdavau išjungti tarnybinį telefoną. Būnant seniūnu, jis įjungtas net per atostogas. Daujėnuose praleidžiu tikrai daug laiko, be to, čia, vietoje, gyvena kiti seniūnijos darbuotojai, tad visą informaciją gaunu labai operatyviai. Čia jaučiuosi savas.

Svarbus gyventojų balsas 

Seniūnijos vadovas tikina, jog pamažu mezgasi ryšiai su vietos ūkininkais, verslininkais, o ypač – su bendruomenėmis. 

– Visuomet svarbesnius klausimus aptariu su seniūnaičiais, bendruomenių atstovais. Manau, planuojant darbus, svarbu žinoti, ko realiai reikia, pvz., Girsūdams ar Porijams. Natūralu, kad žmogui rūpi jo gyvenamoji vieta. Štai Girsūduose priešais sceną padarėme aikštelę. Suolų pagaminti nebespėjome, tai bus kitų metų darbas. Atnaujinimo prašosi ir aplink bendruomenės namus esanti infrastruktūra. Kalbėjomės su jaunimu. Pasirodo, jie neturi vietos, kur susirinkti ir t. t. Vis kartoju, kad noriu pabėgti nuo visko, kas sieja mane su senuoju darbu, bet iš ten pasiėmiau viena – įpratimą padėti žmogui. Manau, tokia yra seniūno institucijos esmė. Jei gali – padėk pats, jei ne – surask, kas tai gali padaryti.

Kaimas gyvas tiek, kiek gyvi jo žmonės 

Seniūnas dalinasi planais kitais metais išplėsti ne tik gyventojų pamėgtą karjerą, įrengti dar geresnę poilsio zoną, bet ir apie svajones atkurti kažkada gražų Porijų kaimo parką. 

Klausau ir nedrąsiai klausiu – ar bebus kam tuo grožiu naudotis? 

– Iš tiesų liūdna, kai gimsta tiek mažai vaikų. Bet tikrai negalima sakyti, kad kaimas miršta. Pažiūrėkite – „Smiltelės“ jubiliejus. Reikėjo net iš seniūnijos nešti kėdes, kad susodintume visus svečius. Kaimo gyvumas priklauso nuo žmonių, bendruomenės. Kuo jie daugiau investuos į save, tuo daugiau turės.

Šeima 

Tomo žmona Elida – policijos pareigūnė. Pora augina du sūnus – penkiolikmetį Ignių ir dvylikametį Ainių. Abu mokosi Paįstryje. 

– Koks gali būti laisvalaikis, kai gyveni nuosavame name? Vasarą prižiūri aplinką, o žiemą pirmiausia rūpiniesi, kad būtų užkurta krosnis (juokiasi). 

Vyras mėgsta sukiotis virtuvėje. Nesvetimas ir noras stovint šalia puodų eksperimentuoti. 

– Kadangi visi namiškiai – mėsėdžiai, tai ir mano patiekalų sąrašas – nuo kotletų iki kebabų. Mėgstu išbandyti įvairius naujus receptus ir skaniu maistu pamaloninti šeimą. 

Seniūnas turi medžiotojo bilietą, tačiau šautuvą į rankas ima retai. 

– Matyt, medžioklei dar nepriaugau. Man gerokai mielesnė žvejyba. Jei tik yra galimybė, derinu ją su kelionėmis. Štai ir šią vasarą kartu su šeima važinėjome po Ignalinos bei Molėtų rajonus ir ten žvejojome. Vaikai taip pat įsitraukė. Vyresnėlis gal kiek mažiau, o štai jei ne Ainius, tai žuvies šioje kelionėje, ko gero, iš viso nebūtume turėję. Pagavo daugiau už mus visus!