Smulkieji ūkiai ne tik gamina žemės ūkio produkciją, bet ir atlieka socialinį, kultūrinį, aplinkosauginį vaidmenį, taip palaikydami kaimo gyvybingumą. Nepaisant dažno valdžios deklaruojamo rūpinimosi kaimo gyvybingumu, mažų ūkių palaikymu, realus vaizdas visiškai priešingas. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ūkių skaičius sumažėjo 34 proc. Labiausiai sumažėjo smulkių ūkių. Jiems mažėjant nyksta ir kaimas, o kardinalių priemonių šiam procesui sustabdyti nepanašu, kad atsirastų.

Tyčinis kaimo naikinimas?

„Jeigu žemės ūkio, kaimo vystymo politika išliks tokia pati, po 5 metų skaičiai bus baisesni – prarasime dar 30 proc. ūkių. Dabar Europos Sąjungos (ES) paramos pinigai yra skiriami ne tam, kad kaimas būtų gyvas, o tam, kad jo neliktų. Kuo daugiau pinigų duoda, tuo mažiau kaimo lieka. Visos politinės tendencijos į tai suka. Žemės ūkis gauna milijardus eurų kaimo vystymui, pavadintam kaimo plėtra, bet kaimas nesivysto, nes tie pinigai ateina vienam ūkiui iš viso kaimo. Tad tik jis ir gali plėstis. Visas dėmesys skiriamas industrinių ūkių plėtrai, o argumentai, kad jei ne jie, galime pritrūkti grūdų, duonos ar kitų maisto produktų, yra nesąmonė. Tikrai nepritrūksime“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Arūnas Svitojus.

Statistikos departamentas paskelbė, jog Lietuvoje 2020 m. birželio 1 d. veikė 132,1 tūkst. ūkių. Palyginti su 2010 m., ūkių skaičius Lietuvoje per dešimtmetį sumažėjo 34 proc. Labiausiai sumažėjo ūkių, turinčių 2–5 ha, 1–2 ha ir 5–10 ha naudojamų žemės ūkio naudmenų. Didelių ūkių, turinčių daugiau kaip 100 ha žemės ūkio naudmenų, pernai buvo 5,8 tūkst. Jie sudarė 4 proc. visų ūkių ir valdė daugiau nei pusę šalies naudojamų žemės ūkio naudmenų.

Dabar paramos skirstymo tvarka naudinga stambiausiems ūkininkams, kurie ir susišluoja 80 proc. ES paramos lėšų. Jei niekas nesikeis, kaimo ir mažų ūkių nykimas dar paspartės. Dabar vykstantys procesai, atskirtis tarp didelių ir mažų ūkių varo žmones toliau nuo žemės.

Nors yra nustatyta maksimali 500 ha žemės nuosavybės vienam ūkio subjektui riba, palikta teisinė landa, leidžianti per akcinį kapitalą susipirkti didžiulius žemės plotus.

„Visoje Europoje yra numatyta riba, iki kurios ūkis gali plėstis. Pas mus nėra jokių ribų. Galima plėstis kiek nori, kol kas įstatymai Lietuvoje tai leidžia. Jeigu galios tokie įstatymai, paramos skirstymo tvarka išliks tokia pati, o valdžia nesiims jokių priemonių, nors ji visa tai puikiai žino ir mato, vadinasi, tam tikri sluoksniai yra suinteresuoti kaimo sunaikinimu. Kai pinigai duodami 30-iai „veikėjų“, aš įžvelgiu tyčinį kaimo naikinimą“, – tvirtino A.Svitojus.

Valstybė gautų daugiau naudos, jei ūkininkai gamintų didesnę pridedamąją vertę sukuriančius produktus. Tuo tarpu stambūs augalininkystės ūkiai daugiausiai eksportuoja žaliavą.

„Mes turime gaminti didesnės pridėtinės vertės produkciją, o ne išvežti žaliavas iš Lietuvos, nes už išvežamus grūdus gauname labai mažas pajamas. Kai nekuri pridėtinės vertės ir išveži žaliavas, valstybei tai yra nuostoliai, nes pridėtinė vertė, darbo vietos yra kuriamos ne pas mus, o toje šalyje, į kurią eksportuojamos žaliavos. ES parama žemės ūkiui skirta kaimo gyvybingumui palaikyti, kad žmonės liktų kaime, sėkmingai dirbtų smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai, kad atpigtų žemės ūkio produkcija, bet ne tam, kad kaimiečius paverstų baudžiauninkais, kurių pagamintą produkciją pigiai nupirks“, – sakė A.Svitojus.

Pasak ŽŪR pirmininko, kaimas sensta, o jaunimui nesudaromos galimybės įsikurti kaime.

„Jaunimui pirmiausiai norą dirbti atmuša biurokratinis priespaudos mechanizmas – kontrolės institucijos. Jų funkcija – inspektuoti ir bausti, o su kuo pasitarti jaunas žmogus neturi. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Nacionalinė mokėjimo agentūra, Valstybinė augalų apsaugos tarnyba ir kitos institucijos jauną žmogų išgąsdina baudomis, patyręs didžiulį stresą jis sako daugiau nedirbsiąs, nes jį institucijos terorizuoja, o patarimo, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą, ištaisyti klaidą, nėra“, – teigė A.Svitojus.

Daroma nepataisoma žala

Situacija panaši visuose rajonuose – plečiasi didieji ūkiai, smulkesniems ūkiams tampa sudėtinga konkuruoti su stambiaisiais dėl produkcijos pagaminimo kaštų, kainų ar žemės, sudėtingų sąlygų pretenduoti į paramą. Smulkieji ūkiai palaipsniui išstumiami iš rinkos. Mažų ūkių nykimo sąskaita stambėja dideli ūkiai, kartu didėja ir socialinė atskirtis.

„Smulkių ūkių mažėja ir Šakių rajone. Aš deklaravimą vykdau nuo 1999 m. Tuo metu rajone deklaruojančių žemės ūkio naudmenas žemdirbių buvo per 6 tūkst., o per 20 metų jų sumažėjo beveik triskart. Dabar rajone deklaruojama 97 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų, o deklarantų – tik 2 400. Tendencija akivaizdi – pasitraukus smulkiems ūkiams, pastebimai stambėja didesni ūkiai“, – teigė Šakių rajono savivaldybės Žemės ūkio ir kaimo reikalų skyriaus vedėja Irena Žemaitienė.

Pernai Šakių rajono vidutinis ūkio dydis pagal deklaravimo duomenis buvo 39,50 ha, Lietuvoje vidutinis ūkio dydis – 22,2 ha.

„Dabar toks laikmetis, kad sunku išsilaikyti smulkiam ūkiui. Žmonės net ir karvutės nebelaiko. Seniau, kai už pieną mokėdavo adekvačią kainą, pienas žmonėms buvo pragyvenimo šaltinis. Dabar, kai už pieną moka po 15–20 ct, tai koks čia pragyvenimo šaltinis? Žmonės nebelaiko karvių, tad ir žemę atiduoda kitiems, kurie ją įdirba“, – teigė I.Žemaitienė.

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininko Vido Juodsnukio teigimu, reikia turėti vienodas sąlygas, kad galėtum sėkmingai dalyvauti rinkoje, o smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai tokių neturi.

„Ir toliau daroma didžiausia klaida – žemės ūkio politika yra nukreipta į stambų ūkį. Politikai turbūt nori Lietuvos žemę paversti poligonu, kur saujelė žmonių uždirbinės pinigus. ES davė lėšas kaimo plėtrai, o pas mus už tuos pinigus naikinamas kaimas“, – piktinosi V.Juodsnukis.

Nuo 1991 m. išnyko per 5 tūkst. kaimų, t. y. beveik tiek, kiek jų buvo sunaikinta 1965–1990 m., vadinamojo brandaus socializmo metais.

Pasak pašnekovo, smulkiems ūkininkams rinkoje dalyvauti yra labai sudėtinga, nes jie nekooperuoti.

„Kooperacija Lietuvoje nesiekia nė 6 proc. Valstybė nieko nedaro, kad paskatintų kooperaciją. Kad ūkininkas galėtų kooperuotis, jis privalo turėti tam tikras pajamas. Lietuvoje iš smulkių, vidutinių šeimos ūkių pajamos atimtos, nes sudarytos tokios sąlygos, kad jie yra priversti savo išaugintą ir pagamintą produkciją parduoti už mažiausią kainą“, – tvirtino Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas.

V.Juodsnukis įsitikinęs, jog kaimui daroma nepataisoma žala, kai saugomi ne žmonės, smulkūs ūkiai ir kaimas, o pramoniniai ūkiai.

„Lietuvoje senos žemdirbystės tradicijos, tačiau nėra politinės valios turėti gyvybingą kaimą. Viską galima išspręsti, nes ES duoda didžiules lėšas, tačiau dabar kaimas tik nyksta“, – tvirtino V.Juodsnukis.

Netinkamų sprendimų pasekmė

„Smulkūs ūkiai kaimui yra labai svarbūs. Žemės ūkio politika turi būti tokia, kad kurtųsi daugiau smulkių ūkių. Gal jie ir nėra labai pelningi, bet juk ne viskas pinigais matuojama. Jeigu norime, kad kaimai netuštėtų, turi būti palaikomi smulkūs ūkiai, gerinama infrastruktūra rajonuose, paslaugos, kad žmonės norėtų kaime gyventi ir dirbti“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Vidmantas Kanopa.

Pasak parlamentaro, smulkių ūkių nykimas yra netinkamų kaimo politikos sprendimų pasekmė. Yra spragų paskirstant tiesioginės paramos lėšas. Didžiausią ES investicinės paramos pyrago dalį atsiriekė stambiausi ūkiai, o smulkius ir vidutinius ūkius valdantiems jauniesiems ūkininkams, be kurių kaimo ateitis neįmanoma, investicinė parama buvo sunkiausiai pasiekiama.

„Deja, bet demografinės tendencijos kaime nėra geros – net 36 proc. visų ūkininkų yra pensininkai. Dauguma jų suka galvą, kam perleisti savo ūkį, nes vaikų netraukia žemės ūkis, ypač gyvulininkystė. Jauniesiems ūkininkams, kuriais laikomi asmenys iki 40 metų, tenka tik 13 proc. visų ūkių. Norint, kad kaime įsikurtų daugiau išsilavinusių jaunų žmonių, turime pripažinti, jog ligšiolinės priemonės nebuvo pakankamos ir efektyvios, deklaruojamas dėmesys jauniesiems ūkininkams skyrėsi nuo realių veiksmų. Galvojant apie tai, kaip padėti jauniesiems ūkininkams įsitvirtinti, dviračio išradinėti nereikia. Ko trūksta, nurodo patys jaunieji ūkininkai. Jų lūkesčiai susiję tiek su finansine parama, tiek su apsirūpinimu žeme – pagrindine gamybos priemone“, – teigė V.Kanopa.

Pagal dabartinę tvarką, pirmenybė įsigyti žemę, ją išsinuomoti ar net laikinai ja naudotis yra numatyta besiribojančių sklypų savininkams. Taip jaunieji ūkininkai lieka tuščiomis rankomis.

Pasak Seimo nario, sureguliuoti vykstančius procesus valstybei yra iššūkis: reikia sudominti jaunimą ir paskatinti rinktis ateities žemės ūkiui reikalingas profesijas, taip pat sudaryti palankias sąlygas jaunimui įsikurti ir ūkininkauti.

„Turime žvelgti į ateitį ir mąstyti, kokį kaimą norime matyti po 10–30 metų, kaip užtikrinti sklandžią kartų kaitą, ūkininkavimo tradicijų tęstinumą, kaimo gyvybingumą“, – sakė Seimo Kaimo reikalų pirmininko pavaduotojas V.Kanopa.