Dėl susiformavusio daugelio ūkininkų vartotojiško požiūrio į dirvožemį, jis degraduoja. Ar dirvožemis atsistatys ir liks ateities kartoms – priklausys nuo pačių šeimininkų.

Gyvas organizmas

Mokslininkai teigia, kad žemdirbiai, norėdami pasiekti gerų rezultatų ir turėti sveiką bei derlingą dirvožemį, privalo gilinti savo žinias, šviestis.

„Juk dirvožemis – gyvas organizmas. Ūkininkai turi jį mylėti ir puoselėti, galvodami ne tik apie derlių, bet ir apie ateities kartas“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto docentė Jūratė Aleinikovienė.

Mokslininkė paaiškino, kad dirvožemis nėra vien tik viršutinis ariamasis sluoksnis, kuriame brandinamas derlius. Jis, kaip dirvos darinys, yra šiek tiek giliau. Pati pagrindinė dirvožemio informacija yra gilumoje, iki dviejų metrų gylio, todėl be abejonės, šis dirvodarinis sluoksnis yra labai svarbus. Būtent iš šio sluoksnio natūralios medžiagos gali arba išsiplauti, arba per augalų šaknis pakilti į dirvos paviršių ir jį pagerinti.

Būtina stebėti

Pasak docentės J.Aleinikovienės, visai nesvarbu, kokiame regione ūkininkai darbuojasi, kaip dirvožemis suformuotas, kokią įtaką jam daro klimatas. Svarbiausias faktorius yra žmogus, nes jau dabar žemės ūkio veikla turi didžiausią poveikį dirvožemiui. Dėl žmogaus veiklos derlingumas gali didėti ir mažėti. Prastai ūkininkaujant dirvožemis gali degraduoti ir net būti sunaikintas.

Dauguma žemdirbių klaidingai mąsto, kad cheminės trąšos turi įtakos derliaus gausai. Todėl dažniausiai naudojamos vandenyje tirpios mineralinės trąšos, kurias augalai pasisavina lengviausiai. Tačiau, pasak mokslininkės, šios trąšos nualina natūralų žemės derlingumą.

Ką žemdirbiai turi žinoti, kad nekenktų dirvožemiui? VDU ŽŪA Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto docentė paaiškino, kad viršutiniame dirvos sluoksnyje būtinai turi būti humuso. Vienas pagrindinių dirvožemio rodiklių, kurį ūkininkai privalo stebėti – humuso procentas.

„Humusas – ne tik maisto medžiagų šaltinis augalams, bet ir organinė-mineralinė terpė, kurioje vystosi dirvožemio mikroorganizmai. Be organinių medžiagų skaidymosi ir atstatymo humusiniame horizonte, ūkininkai neturės darnos, tvaraus dirvožemio vystymosi“, – humuso svarbą žemės ūkiui akcentavo docentė J.Aleinikovienė.

Dirvožemis tankėja

Mokslininkė pastebi, kad pastaruoju metu didžioji dalis žemės ūkio paskirties dirvožemių yra pasiekę kritinę būklę – podirvis (mineralinė dirvožemio dalis) yra išverčiamas į dirvožemio paviršių. Todėl vėliau būna labai sudėtinga jame atstatyti humifikacijos procesus ir stimuliuoti organinių medžiagų skaidymą. Kad taip neatsitiktų, žemdirbiai raginami dirbti labai apgalvotai, stebėti dirvožemį ir nepamiršti, kad jie patys veikia jį ir dirvodaros procesą.

Doc. J.Aleinikovienė akcentavo, kad blogiausia padėtis laukuose yra tada, kai po arimo matosi sutankėję horizontai. Dirvožemyje podirvis yra linkęs tankėti tuomet, kai būna neintensyviai prisotintas arba neturi organinių medžiagų.

„Ši problema yra labai didelė žemės ūkio paskirties dirvožemiuose. Deja, ūkininkų įnešamas organikos kiekis nėra pakankamas, kad galėtų atstatyti dirvožemio struktūrą, humuso savybes dirvožemiuose“, – sakė mokslininkė.

Žemės ūkio specialistams ji rekomendavo surasti specifinę technologiją, apsaugančią dirvožemį nuo erozijos – viršutinio derlingo dirvožemio sluoksnio irimo – poveikio. VDU ŽŪA Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto docentė agroekosistemą arba žemės ūkio paskirties dirvožemį prilygina nuolatos veikiančiam „varikliui“ ir akcentavo, kad jis negali sustoti nė sekundei, net ir šaltuoju laikotarpiu.

Svarbu – organinė medžiaga

Nuo ko priklauso žemės ūkio dirvožemio produktyvumas? Pasak mokslininkės, pagrindinis veiksnys – organinė medžiaga, patenkanti į dirvožemį. Neretai ūkininkai sako, kad jiems reikia gero ir vis daugiau derliaus, tačiau jis reikalingas ir dirvožemiui. Todėl ūkininkai privalo atiduoti tam tikrą organinės medžiagos masės dalį, kuri užvestų dirvožemio aktyvumo ir produktyvumo „varikliuką“.

Doc. J.Aleinikovienė tvirtino, kad kai organinės medžiagos kiekis dirvožemyje yra pakankamas, jis atlieka kelias svarbias funkcijas. Viena jų – išlaikyti mikroorganizmų bendrijų aktyvumą. Būtent dėl to dirvožemyje vyksta humifikacijos procesas, yra skaidomos organinės medžiagos ir formuojasi humusas.

„Intensyviai ūkininkaujantys žemdirbiai dažniausiai augina kviečius, rugius, rapsus, kurie dirvožemiui neužtikrina pakankamos organinių medžiagų įvairovės. Todėl būtina į sėjomainą įtraukti daugiau augalų, galinčių didinti ne tik biologinę įvairovę, bet ir su kiekvienu augalu gaunamą mikrobiologinį potencialą“, – akcentavo mokslininkė bei pridūrė, kad jau per sekantį tarpinių augalų pasėlio sezoną ūkininkai pastebi, kad augalai būna žalesni, sveikesni. Tai ir yra pirminis „sveikatinimo“ poveikis ekosistemai, produktyvumo rodikliui.

Nepakanka vien trąšų

Teigiama, kad labai svarbūs dalykai, padedantys išlaikyti produktyvią žemės ūkio gamybą, ateityje tapsiantys dar reikšmingesni – mikorizė ir geras augalų su dirvožemiu ryšys. VDU ŽŪA Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto docentė tvirtino, kad augalui pamaitinti vien mineralinių trąšų nepakanka – augalai per dirvožemį maitinasi kartu su mikroorganizmais ir tas ryšys vadinamas mikorize.

„Todėl stimuliuoti reikia ne tik tai, ką ūkininkai nori auginti, bet atsižvelgti ir į ūkininkų netiesiogiai veikiamą dalį – augalų šaknis ir šaknų zonos mikroorganizmus. Kai turėsime visus veikiančius ekosistemos vienetus, bus gera augalų šaknų sistema ir produktyvi mikorizė, didės atsparumas ligoms ir atsparumas kenkėjams. Tai yra ryšys, kurį žemdirbiai turi stabilizuoti ūkininkaudami savo ūkiuose“, – sakė mokslininkė.