Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė po šią savaitę Vyriausybėje įvykusio susitikimo su pieno perdirbėjais tikino, kad bus ieškoma būdų, kaip bent 2–3 mėnesius garantuoti gegužės pieno supirkimo kainas ūkininkams. Manoma, kad tam gali prireikti iki 20 mln. eurų. Pieno gamintojai tikina, kad tokia pagalba prilygsta šiaudo tiesimui skęstančiajam.
Norai geri
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) turimais duomenimis, Lietuvoje laikoma 299,67 tūkst. karvių, o tai yra 5 proc. mažiau, palyginti su pernai. Per metus pieninių karvių banda sumažėjo 15,9 tūkst. karvių. Ūkių, laikančių karves, sumažėjo 10,8 proc. (6,42 tūkst.). Net 77 proc. visų pasitraukusiųjų iš pieno gamybos buvo 1–2 karvių laikytojai. Pieno perdirbimo įmonių ŽŪM pateikti duomenys rodo, kad kovo mėnesį pieno supirkimo kaina mažėjo apie 3 proc. ir buvo 29 proc. mažesnė negu vidutinė supirkimo kaina Europos Sąjungos (ES) šalyse.
Anot V.Baltraitienės, su didžiausių šalies pieno perdirbimo bendrovių vadovais jie sutarė, kad bus stengiamasi bent artimiausius du mėnesius išlaikyti tokias pieno supirkimo kainas, kokios yra numatytos gegužės pieno supirkimo sutartyse. Perdirbėjams sumažinus kainas, jų dydį žada užtikrinti valstybė. Visą mechanizmą, kaip turėtų būti kompensuojami nuostoliai pieno gamintojams, ketinama suderinti per savaitę.
Ministrės teigimu, ūkininkams paremti premjeras pažadėjo papildomai rasti iki 20 mln. eurų. ES teisės aktai tokią laikiną paramą leidžia su sąlyga, kad į rinką nebūtų patiekta daugiau pieno, nei tai buvo padaryta praėjusių metų atitinkamą mėnesį.
Tiesa, V.Baltraitienės tikinimu, pajamos būtų užtikrinamos tik daugiau nei 10 karvių turintiems gamintojams. Mažiau karvių turintiems ūkiams šis susitarimas negalios. Ministrės teigimu, patys mažiausi ūkiai turėtų rasti kitų būdų uždirbti, pavyzdžiui, patys perdirbti pagaminamą pieną.
Šaukštai po pietų?
Gudinės kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkė Iveta Šveikauskienė teigė mananti, kad šalies valdžia per ilgai delsė, todėl dabar daugelis pieno ūkių jau turi finansinių įsiskolinimų ir atsidūrė ant bankroto ribos. „Jeigu mūsų ūkyje nebūtų kitų žemės ūkio veiklų, turėdami tik 20 melžiamų karvių bandą būtume jau žlugę“, – kalbėjo I.Šveikauskienė.
Ūkininkė pasiguodė, kad ne tik jiems, bet ir kitiems Marijampolės krašto karvių laikytojams didelių sunkumų sukėlė ne tik nusiritusios žemyn pieno supirkimo kainos, bet ir praėjusios vasaros sausra, išdeginusi pievas, pasėlius. Rasti geros kokybės pašarų gyvuliams šiemet gana sudėtinga.
Iveta ir Arūnas Šveikauskai šiuo metu melžia 20 karvių. Anot ūkininkės, dar turi kergiamo amžiaus telyčių, bet nežino, ar jos bus reikalingos, nes šeima vis dažniau pagalvoja, kad karves ir telyčias reikia parduoti.
„Kad pieno ūkis nuostolingas, jau visi žino, abejonių dėl to nekyla. Be to, visiškai neaiški žemės ūkio politika. Mums už pieno kilogramą supirkėjai dabar moka 12 euro centų, o turėtume gauti nuo 20 iki 25 euro centų. 20 euro centų turėtų būti mažiausia kaina“, – realią pieno kainą apskaičiavo ūkininkė, pridurdama, kad šiandien, kai itin reikia apyvartinių lėšų, jau ir 5 euro centai yra daug.
I. Šveikauskienė sakė, kad jie su vyru savo pieno ūkį pradėjo kurti gana brangiai nusipirkę 9 karves. Šiemet ūkiui sukanka penkeri metai. „Pirmieji metai pienininkystės plėtrai buvo palankūs. Tačiau jau po metų pradėjo kristi pieno supirkimo kainos. Pirmaisiais verslo metais planavome pieninių karvių bandą didinti iki 50-ties karvių. Sukergę dabar išaugintas telyčias, savo tikslą būtume pasiekę jau kitais metais, deja, svajones sužlugdė nerealiai mažos pieno supirkimo kainos“, – atsiduso ūkininkė.
Visi nusivylę
Vilkaviškio rajono ūkininkas Albinas Šneideris teigė, kad šios savaitės šalies valdžios sprendimuose pasigendąs konkretumo. „Neaišku, ką jie dalys, nes iš ES pinigų nėra. Paramą žadėjo išmokėti kovą, paskui – balandį, o dabar žada jau gegužės mėnesį. O mums jau dabar reikia apyvartinių lėšų prasidėjusiai sėjai. Dabar ir keli papildomi centai už pieno kilogramą labai reikalingi“, – tvirtino A.Šneideris.
Ūkininkas turi 66 melžiamas karves. Bandos mažinti negali dėl įsipareigojimų „Šiemet dar turiu kažkaip išlaikyti pieno ūkį. O ateityje galvoju keisti veiklos sritį. Su mėsiniais galvijais šiuo metu irgi nieko doro neišeina“, – sakė jis.
A.Šneideris neneigė, kad visi Vilkaviškio krašto pieno gamintojai nusivylę, neturi pinigų, o dar pernai dėl sausros ūkiai negalėjo pasigaminti pakankamai pašarų. Dabar jų tenka pirkti. „Išeina tokia aritmetika: viską, ką gauni pardavęs pieną, investuoji į ūkį. Jokio uždarbio“, – apgailestaudamas tikino A.Šneideris. Jo nuomone, šiuo metu visiems ūkiams vienodai sunku – tiek smulkiesiems, tiek stambiesiems.