Rubrika

Pieno perdirbėjai persigalvojo: paramą imtų

Paramos anksčiau purtęsi pieno perdirbėjai keičia nuomonę ir sako, kad pinigus gali paimti ir perskirstyti pieno gamintojams. Šie ir toliau žeria priekaištus, jog perdirbimo įmonės esą nepagrįstai sumažino pieno supirkimo kainas. Ūkininkai įtaria, kad perdirbėjai nenori atsiverti ir parodyti realių nuostolių. „Žaliava stipriai atpigo, o pieno produktai vietos rinkoje – ne, kažkam tai yra aukso kasyklos“, – konstatuoja pieno gamintojų atstovai.

Klausimai pakibo ore

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) yra parengusi penkias paramos schemas dėl pandeminės krizės patiriamų nuostolių – pieno gamintojams ir perdirbėjams, galvijų augintojams ir jautienos perdirbėjams, paukštienos ir kiaušinių perdirbimo pramonei planuojamos 160 mln. eurų paramos paketas. Tarp jų solidžiausia suma pagal ankstesnį ŽŪM pristatymą numatyta pieno sektoriui – apie 120 mln. eurų.

Praeitą trečiadienį Seimo Kaimo reikalų komitete (KRK) buvo pristatyta, kad paramos schemos rengiamos dar dviem sektoriams – daržininkams ir kiaulių augintojams. Apie sumas nebuvo užsiminta. Ir dėl tų pačių 160 mln. eurų vyriausybė nėra priėmusi jokių sprendimų. Žemės ūkio sektoriuose kaupiasi vis daugiau problemų, daugėja paramos prašančiųjų, tačiau kol kas neaišku, kiek jos bus skirta, ir ar tai palaimins Briuselis. Pasak ŽŪM atstovų, šios schemos yra nusiųstos į Europos Komisiją, dabar vyksta derinimas. Žemės ūkio ministras Andrius Palionis pastarajame KRK posėdyje, kaip ir anksčiau vykusiuose, nedalyvavo, tad žemdirbių atstovų klausimai pakibo ore.

Nuomonė pasikeitė

Kai buvo planuojama parama pieno sektoriui, pieno gamintojų organizacijų atstovai pasiūlė pinigus skirti perdirbimo įmonėms, kurios bėdojo dėl patiriamų sunkumų eksporto rinkose, ir kėlė sąlygą – pieno supirkimo kainos turi likti ikipandeminės krizės lygio. Ūkininkai motyvavo, kad skyrus paramą pieno gamintojams perdirbėjai, tariamai manipuliuodami supirkimo kainomis, iš jų atsiims dar daugiau, tad tegu remia įmones. Tokiu atveju jos turės parodyti skaičius.

Pieno perdirbėjai iškart purtėsi tokios paramos ir ragino ją skirti ūkininkams. Šie įtarė klastą, kad perdirbėjai nenori atsiverti ir parodyti realių nuostolių. Dabar perdirbėjai keičia nuomonę.

„Gyvenimas nestovi vietoje, nuomonės keičiasi. Galime priimti paramą, bet ją perskirstytume pieno gamintojams. Mes (tai yra – mūsų įmonė) tam neprieštarautume“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė pieno perdirbimo įmonės „Vilkyškių pieninė“ generalinis direktorius Gintaras Bertašius.

Tačiau jis pabrėžė, kad nūnai didžiausias klausimas – kaip tai skaidriai ir efektyviai padaryti, kad tam pritartų Briuselis. G.Bertašius pabrėžė, kad svarbiausia bendrai paremti pieno sektorių, nesvarbu kam skiriant lėšas – tiesiai žemdirbiams ar per perdirbėjus.

„Siekiame, kad pinigai pasiektų pieno sektorių, nes pandemijos laikotarpiu, kuomet eksporto rinkose pieno produktų kainos sumažėjo 20–30 proc., o mes eksportuojame apie 80 proc., nukenčia ir perdirbėjai, ir žemdirbiai. Nesvarbu, kokiu būdu parama pasieks šį sektorių, tačiau norisi, kad skirstymo sistema būtų skaidri ir visiems aiški. Dabar tai esminis dalykas“, – dėstė „Vilkyškių pieninės“ vadovas.

Perdirbėjų situacija skirtinga

„Rokiškio sūrio“ vadovas Dalius Trumpa, paklaustas apie paramą pieno pramonei, patikslino, kad perdirbėjai visada sakė, jog pieno sektoriui reikia pagalbos. Per krizę eksportuojamų pieno produktų ir žaliavos kainos nukrito visoje Europoje ir pasaulyje. Tačiau paramą reikėtų skirti tiesiogiai pieno gamintojams, į tai neveliant perdirbėjų.

„Nuo pat pradžios sakėme, kad sektoriui reikia paramos, nes be jos išgyventi bus sudėtinga. Bet kompensacijų labiausiai reikia ūkininkams, o ne perdirbėjams. Šie yra pripratę dirbti rinkos sąlygomis, mes konkuruojame ne tik tarpusavyje Lietuvoje, bet ir su latvių, lenkų, vokiečių, olandų perdirbėjais. Esame pergyvenę ne vieną krizę“, – samprotavo pieno perdirbimo įmonės vadovas.

Pasak jo, vis tik nusprendus skirti paramą pramonei, perdirbėjų tikslas – pasirūpinti, kad tas skirstymas būtų kuo skaidresnis, paprastesnis ir efektyvesnis. Pieno perdirbimo įmonių interesus ginančios organizacijos atstovas viešai užsiminė, kad ŽŪM siūloma pieno pramonės rėmimo schema gali būti paranki tik vienai ar kelioms įmonėms.

„Jei ministerija nuspręstų paramą skirti visiems vienodai, būtų neteisinga, nes visų situacija skirtinga – vieni gamina daugiau vietinei rinkai, kiti – eksportui, treti – ir tam, ir tam. Arba kas nors iš ministerijos turės nuspręsti, kiek kokiam perdirbėjui skirti paramos. Tai jau būtų neskaidru ir neefektyvu“, – konstatavo D.Trumpa.

Kas diriguoja kainoms?

Pieno perdirbimo įmonių vadovai atmeta žemdirbių įtarimus ir priekaištus, esą perdirbėjai atsiimtų lėšas iš pieno gamintojų, jeigu visa parama būtų tiesiogiai jiems skirta. Jie dievagojasi, kad tai tėra nepagrįstos interpretacijos.

G.Bertašius sakė girdintis tokių priekaištų, tačiau jie jam atrodo negrįsti. „Mes visi dirbame rinkos sąlygomis, supirkimo kainas formuoja visas regionas. Jeigu padarytume mažesnes kainas, pienas išvažiuotų į kitas šalis“, – tikino „Vilkyškių pieninės“ vadovas.

D.Trumpa teigė, kad remiantis tokia logika perdirbėjai ir dabar galėtų dar stipriau mažinti pieno supirkimo kainas. „Kaip visi normalūs verslininkai norime kuo pigiau nupirkti ir kuo brangiau parduoti. To paties nori ir žemdirbiai, tačiau pieno kainą nustato ne koks Trumpa, o rinka. Perdirbėjai konkuruoja tarpusavyje, be to, nemažą kiekį pieno superka kooperatyvai, turintys transportą ir galintys žaliavą išvežti į kitas šalis. Lietuvoje pieną gali pirkti lenkai, latviai. Tad žemdirbiai klysta, jei galvoja, kad mes kainas nustatome savo nuožiūra“, – aiškino „Rokiškio sūrio“ vadovas.

Tegu įrodo nuostolius

Tokie perdirbėjų aiškinimai pieno gamintojų neįtikina. Jie paragino parlamentarus agrarininkus inicijuoti kreipimąsi ne tik į Konkurencijos tarybą, bet ir į Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą, kad būtų išsiaiškinta, ar pagrįstai mažinamos supirkimo kainos, ar nėra piktnaudžiaujama. Ūkininkai pirštu rodo į paukštynus, kurie, prašydami paramos, iškart atvėrė buhalteriją – įvardijo kainas, neparduodamus kiekius, aiškino, kad nenori mažinti paukščių supirkimo kainų augintojams. „Tegu kaip paukštininkai įrodo, kad jiems bėda, tada bus ir parama. O pienininkai sumažino kainas ir ragina kreiptis į valstybę. Vienaip ar kitaip parama atsiras pas perdirbėjus. Visada taip būna. Reikia stiprinti kooperaciją, kad galėtume perdirbti patys. Tik tokiu būdu galima išsigelbėti, kitaip bus pasaka be galo“, – įsitikinęs žemės ūkio kooperatyvus vienijančios organizacijos „Kooperacijos kelias“ vadovas Jonas Kuzminskas.

Jis pridūrė, kad kooperatyvai yra žlugdomi, nes jiems labiausiai sumažintos supirkimo kainos. „Kooperatyvams krito 4 centai, paskui dar kone tiek. Iš mūsų tyčiojosi, nenorėjo pirkti pieno. Mūsų kooperatyvas prisiėmė didžiulę naštą – per du mėnesius turės arti 100 tūkst. eurų netekčių. Švelninome situaciją savo nariams, tačiau liekame atpirkimo ožiais. Kiti kooperatyvai smulkiems gamintojams moka vos 9 centus“, – aiškino kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ vadovas.

Kur dingsta pinigai?

Pieno gamintojai sutinka, kad įmonės, eksportuojančios daugiau produktų, galėjo patirti ženklesnių nuostolių. Tačiau pabrėžia, jog vietos rinkoje produktų kainos nekrito, o maisto produktų paklausa išaugo. „Kas gi atsitiko, kad buvo taip sumažintos pieno supirkimo kainos? Prekybininkai sako, kad maisto produktų apyvarta padidėjo, sviesto, grietinės ir kitų produktų kainos nekrito, o žaliavos supirkimo kainos smuko labiausiai Europos Sąjungoje. Mums jau nebėra kur ristis, tai kur tie pinigai dingsta? Čia aukso kasyklos ir betvarkė valstybėje“, – piktinosi J.Kuzminskas. Pieno gamintojams žadama mokėti 64 eurų ar dar didesnę išmoką už pieninę karvę. Neaišku, ar tai bus patvirtinta ir palaiminta. Kol kas nėra informacijos, pagal kokią schemą bus teikiama parama pieno perdirbėjams, ir kiek jos bus. „Gal paaiškės, kad nuostoliai nėra tokie dideli ir nereikės tiek pinigų – juk jų reikia ir kitiems žemės ūkio sektoriams. Taip pat reikia įvertinti tai, kad perdirbėjai įsiveža nemažai pieno iš Latvijos, Estijos. Negi dabar savo mokesčių mokėtojų pinigais remsime kaimynus?“ – svarstė pieno gamintojų kooperatyvų atstovas.

Krito kone dešimtadaliu

ŽŪM paskelbtais duomenimis, 2020-ųjų balandį vidutinė natūralaus (4,25 proc. riebumo ir 3,36 proc. baltymingumo) pieno supirkimo kaina buvo 282,0 eurai už toną – 9,2 proc. mažesnė, palyginti su kovo mėnesiu. Palyginus su pernykščiu balandžiu, pieno supirkimo kaina buvo 6,3 proc. mažesnė.

Vidutinė bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina šį balandį, palyginti su kovu, sumažėjo 7,9 proc. – 226,2 euro už toną.

Per šių metų balandžio mėnesį buvo supirkta 101,10 tūkst. tonų pieno – 2,3 proc. mažiau, palyginti su tuo pačiu praeitų metų mėnesiu, o per pirmąjį šių metų ketvirtį buvo supirkta iš viso 401,13 tūkst. tonų pieno – 0,4 proc. daugiau, palyginti su 2019 m. atitinkamu laikotarpiu.

Stinga duomenų

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vadovas

Dar nėra aiškumo ir pakankamai duomenų, kad būtų galima vertinti, kiek ir kas nukentėjo, kam reikia pagalbos. Už ką duoti paramą? Reikėtų remti už gamybos pokyčius ir nuostolius, susijusius su rinkos susitraukimu, realizacija. Kiekviena įmonė ar kooperatyvas turėtų pateikti konkrečius praeitų metų duomenis, kad būtų galima aiškiai palyginti gamybos, pardavimų skaičius. Daryti išvadas be realios statistikos ir skaičių – sudėtinga. Gali būti, kad kai kurių įmonių, turėjusių didesnę apyvartą vidaus rinkoje, rezultatai galėjo būti geresni nei tų, kurios daugiau eksportavo. Taigi ne visos perdirbimo įmonės turėjo nukentėti vienodai.

Kalbant apie pieno gamintojus, pagal kas mėnesį ŽŪM skelbiamas vidutines pieno supirkimo kainas nesimato, kad jos, įvertinus sezoniškumą, būtų drastiškai sumažėjusios. Apskritai gamintojams paramos reikia, bet jau dėl kitų veiksnių.