Pa­sak Vai­dos, mo­ky­ma­sis jo­ti la­biau po­pu­lia­rus ne­to­li di­džiau­sių ša­lies mies­tų, Vil­niaus ar Kau­no, vei­kian­čiuo­se žir­gy­nuo­se, ta­čiau ir „Žvir­blio žir­gą“ kas­met at­ran­da vis dau­giau jo­ji­mo mė­gė­jų ar no­rin­čių­jų su­si­pa­žin­ti su šiais mie­lais gy­vūnais. Ir tik re­tas ži­no, kad nuo jau­nys­tės Vai­dą ly­dė­ju­si mei­lė žir­gams su­kū­rė to­kį šei­mos ver­slą.

Už pir­mo at­ly­gi­ni­mo pi­ni­gus vy­ko pa­jo­di­nė­ti

Aug­da­ma pas se­ne­lius Sim­ne Vai­da nuo pat jau­nų die­nų sva­jo­jo pa­tek­ti į ne­to­li esan­tį, bet jau Laz­di­jų ra­jo­ne, Kros­no­je, vei­kian­tį žir­gy­ną ir pa­si­mo­ky­ti jo­ti, su­si­pa­žin­ti su žir­gais. Nors se­ne­lis tu­rė­jo au­to­mo­bi­lį, bet mer­gai­tės no­rų taip ir ne­iš­pil­dė.

Ta­čiau Vai­da iš­li­ko pa­klus­ni se­ne­lių vos ne pri­myg­ti­niam pa­siū­ly­mui įgy­ti gy­dy­to­jos ar­ba slau­gy­to­jos spe­cia­ly­bę. Vie­no­je Vil­niaus ko­le­gi­jo­je ji bai­gė slau­gy­to­jos moks­lus. Bet, kaip pa­ti sa­kė, nie­ka­da ne­no­rė­jo ja dirb­ti. Tie­siog šis dar­bas mer­gi­nos ne­trau­kė.

Kaip ir dau­ge­lis jau­nų žmo­nių Vai­da la­bai troš­ko kuo grei­čiau tu­rė­ti sa­vo už­dirb­tų pi­ni­gų. Ta­d dar be­si­mo­ky­da­ma ko­le­gi­jo­je įsi­dar­bi­no pa­da­vė­ja vie­na­me sos­ti­nės res­to­ra­ne.

Dar prieš gau­da­ma pir­mą at­ly­gi­ni­mą pui­kiai ži­no­jo, kur pir­miau­sia pa­nau­dos. Ogi va­žiuos į vie­ną Vil­niaus žir­gy­ną pa­si­mo­ky­ti jo­di­nė­ti. Taip ir at­si­ti­ko.

„Jūs gal net ne­įsi­vaiz­duo­jat, kaip man pa­ti­ko. Ir žir­gai, ir jo­ti. Ta­da pra­dė­jau gal­vo­ti, kad tik­rai kaž­ka­da nu­si­pirk­siu sa­vo žir­gą. Juo rū­pin­siuo­siu ir jo­di­nė­siu. To­kios min­tys vi­sa­da bu­vo, kol jo ne­nu­si­pir­kau“, – pri­si­mi­nė Vai­da.

Iš pra­džių vy­ras ne­lei­do žir­go par­si­vež­ti į na­mus

Jau prieš ku­rį lai­ką Lie­tu­vo­je gar­siai nu­skam­bė­jo vie­na žir­gų ne­pri­ežiū­ros is­to­ri­ja Že­mai­ti­jo­je, kuo­met bu­vo iš­par­duo­da­mi su­ly­sę, var­ga­nai at­ro­dan­tys gy­vu­liai.

Vai­da tuo­met jau gy­ve­no san­tuo­ko­je su Vla­du jo se­ne­lių so­dy­bo­je Ve­re­bie­juo­se. Iš­gir­du­si mi­nė­to žir­gy­no is­to­ri­ją mo­te­ris la­bai įsi­gei­dė iš jo nu­si­pirk­ti vie­ną Že­mai­tu­kų veis­lės žir­gą ir pa­ga­liau tu­rė­ti nuo­sa­vą šį gyvūną.

„To­kiam ma­no su­ma­ny­mui prieš­ta­ra­vo vy­ras, nes jis ar­klių bi­jo­jo nuo vai­kys­tės. Jo seneliai lai­kė ar­klius ir kai kurie bu­vo ne­ge­ri. Bai­dy­da­vo­si, bu­vo net ve­ži­mą su­lau­žę. Nors ir ne­tu­rė­jau sa­vo žir­go, vi­sa­da lan­kiau ne­to­li Ve­re­bie­jų įsi­kū­ru­sį vie­ną žir­gy­ną, kad to­liau ga­lė­čiau mo­ky­tis jo­ti“, – pa­sa­ko­jo V.Žvir­blė.

Bet ne­il­gai tru­kus mo­te­ris vis tiek iš­pil­dė sa­vo sva­jo­nę. Iš vie­no Šiau­lių žir­gy­no nu­si­pir­ko An­glų gry­nak­rau­jį žir­gą, ku­ris jau bu­vo bai­gęs lenk­ty­nių kar­je­rą ir nau­do­ja­mas jo­ji­mo mo­kyk­lo­je.

Ka­dan­gi vy­ras ne­lei­do jo par­si­vež­ti į na­mus, Vai­da lai­kė pas ne­la­bai to­li gy­ve­nan­čią drau­gę. Be­veik kas­dien vyk­da­vo su juo jo­di­nė­ti, jį pri­žiū­rė­ti. Ta­čiau An­glų gry­nak­rau­jį grei­tai te­ko par­duo­ti, nes drau­gė, tu­rė­ju­si jo­ji­mo klu­bą, pa­ste­bė­jo, jog žir­gas ne­ga­li bū­ti va­di­na­muo­ju mo­kyk­li­niu, ku­riuo ga­li­ma mo­ky­tis jo­di­nė­ti.

Kiek da­bar yra ži­no­ma Vai­dai, jos pir­mas nu­si­pirk­tas žir­gas gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je.

Par­jo­jo pa­si­keis­da­mos su drau­ge

Vai­da ir to­liau ne­ga­lė­jo gy­ven­ti be sa­vo žir­go. Par­da­vu­si An­glų gry­nak­rau­jį, ku­ris jos šei­mos so­dy­bo­je Ve­re­bie­juo­se taip ir ne­bu­vo ap­si­gy­ve­nęs, dar pri­si­dė­ju­si šiek tiek pi­ni­gų, Tra­kų ra­jo­ne nu­si­pir­ko stam­bų ir aukš­tą Lie­tu­vos sun­kių­jų veis­lės žir­gą. Kaip sa­kė mo­te­ris, jo­ji­mo pa­sau­ly­je va­di­na­mą­jį šil­tak­rau­jį.

Ir vėl­gi jį te­ko ap­gy­ven­din­ti pas drau­gę.

Bet ne­il­gai tru­kus Vai­da su drau­ge pa­si­keis­da­mos su žir­gu par­jo­jo į Ve­re­bie­jus.

Ir nuo to lai­ko, o tai bu­vo maž­daug prieš sep­ty­ne­rius me­tus, Vai­dos ir Vla­do Žvir­blių so­dy­bo­je kas­met ėmė gy­ven­ti jau ne po vie­ną žir­gą. Kar­tais – net iki dvy­li­kos.

Kai gi­mė vai­kai Li­nas ir Pa­tri­ci­ja, at­si­ra­do Ame­ri­kos mi­nia­tiū­ri­niai ar­kliu­kai, jog ma­žie­ji ga­lė­tų pa­sig­ro­žė­ti ir ban­dy­ti jo­ti.

Jaus­da­ma su­si­do­mė­ji­mą įkū­rė jo­ji­mo klu­bą

Vis at­si­ras­da­vo pra­šan­čių­jų pa­si­mo­ky­ti jo­ti. O ir jo­ti, pa­sak Vai­dos, tu­ri mo­ky­tis vi­są gy­ve­ni­mą, nes kiek­vie­nas žir­gas – ki­toks, su ki­tu cha­rak­te­riu. Tad mo­te­ris prieš ket­ve­rius me­tus ofi­cia­liai įkū­rė jo­ji­mo klu­bą „Žvir­blio žir­gas“, ku­ris vei­kia šei­mos so­dy­bo­je Ve­re­bie­juo­se.

Čia An­glų gry­nak­rau­jams, rusų ristūnams, po­niams, Ame­ri­kos mi­nia­tiū­ri­niams ir len­kiš­kiems ar­kliu­kams, ku­rių da­bar iš vi­so – sep­ty­ni, įreng­tas ūki­nis pa­sta­tas, lau­ko jo­ji­mo aikš­te­lė. O lan­ky­to­jų ne­trūks­ta nei žie­mą, nei va­sa­rą. Pa­vyz­džiui, šiuo me­tu Vai­da tu­ri pen­kio­li­kos mo­ki­nių gru­pę, ku­riuos mo­ko jo­di­nė­ti. Va­sa­ro­mis bū­na ir 25. Dau­gu­ma – mo­kyk­li­nio am­žiaus. Bet su­lauk­ta ir tu­rin­čių­jų ar­ti še­šias­de­šim­ties.

„Iš pra­džių mū­sų lan­ky­to­jai bu­vo iš Vil­niaus ir Kau­no, da­bar jau tu­ri­me ir iš Aly­taus mies­to, ra­jo­no, ne­to­li esan­čios Ma­ri­jam­po­lės. Ne tik no­ri­ma mo­ky­tis jo­di­nė­ti, bet ir su­si­pa­žin­ti su žir­gais per ma­no ren­gia­mas edu­ka­ci­jas. Tik­rai no­riai da­ly­vau­ja­ma ir mū­sų klu­bo ren­gia­muo­se žy­giuo­se į gam­tą, sto­vyk­lo­se. Taip pat ne­ma­žai sve­čių su­lau­kia­me fo­to­se­si­joms, pas mus yra ap­si­lan­kęs ne vie­nas ži­no­mas pra­mo­gų pa­sau­lio at­sto­vas. Vai­kai pas mus šven­čia gim­ta­die­nius, tam tu­ri­me at­ski­rą zo­ną“, – „Žvir­blio žir­go“ ren­gia­mus už­si­ė­mi­mus pri­sta­tė Vai­da.

Pa­ste­bi vis di­des­nį do­mė­ji­mą­si jo­ji­mu

Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si: jei jos va­do­vau­ja­mas klu­bas bū­tų ar­čiau Vil­niaus ar Kau­no, lan­ky­to­jų bū­tų dar dau­giau, nes pa­ste­bin­ti vis di­des­nį do­mė­ji­mą­si jo­ji­mu. Ko­dėl taip yra, Vai­da tu­ri vie­nin­te­lį pa­aiš­ki­ni­mą – pas­ta­ruo­ju me­tu la­bai daug vai­kiš­kų fil­mu­kų su ar­kliais, o vai­kams jie pa­tin­ka.

„Ir ma­no duk­rą Pa­tri­ci­ją, ku­riai dar tik še­še­ri, žir­gai tie­siog trauk­te trau­kia. Kiek­vie­ną die­ną, kai geras oras, ei­na į žir­gy­ną, pa­ti pa­si­bal­no­ja po­nį ir kuo pui­kiau­siai jo­ja. Ji jau ži­no, ko­kio nuo­sa­vo ar­klio no­rė­tų – di­de­lio ir ru­do“, – sa­kė Vai­da.

O pa­klaus­ta, ar kaž­ka­da pa­gal­vo­jo, kad jos mei­lė žir­gams su­kurs šei­mos ver­slą, ku­ria­me jaus­tų­si sa­ve at­ra­du­si, mo­te­ris pa­reiš­kė: „Anks­čiau apie tai ne­gal­vo­jau. Da­bar jau ga­liu pa­sa­ky­ti, kad jo­ji­mo klu­bas yra mū­sų šei­mos ver­slas.“