Šiais metais įšalo nebuvo, o darbai miškuose vyko nuolat. Po keliasdešimt tonų medienos vežantys miškavežiai gerokai sugadino ne tik miško, bet ir kaimo kelius, ūkininkų laukus. Neretai kelius darkančios įmonės nesilaiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl jie bus griežtinami.

Neprivažiuoja iki ūkio

Miškavežių sugadinti ir „išmalti“ keliai – visos Lietuvos problema. Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis tvirtino, kad šiųmetinė situacija daugelyje rajonų prasta.

„Šitaip dažniausiai elgiasi privatūs kirtėjai, kurie superka ir „išdrožia“ miškus, iš kelių padaro jovalą. Jie vadovaujasi taisykle „Po manęs nors ir tvanas“. Jei sudarkytas keliukas yra niekieno, tai niekas už jį ir neatsako“, – mintimis pasidalijo pašnekovas.

Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė Lina Meilutė-Datkūnienė sulaukė skundų iš savo rajono ūkininkų, kuriems miškus tvarkančios ir medieną vežančios įmonės privačiuose sklypuose suardė ne tik žemės struktūrą, bet ir melioracijos sistemas bei sutrikdė ūkinę veiklą. Keli ūkininkai jau kreipėsi į advokatus ir ruošia dokumentus teismui dėl įmonės padarytos žalos atlyginimo privatiems žemės sklypams.

„Man savo problemas išsakė Rokiškio rajono pieno ūkio savininkė, kurios ūkis yra ant dviejų savivaldybių ribos. Kelią, vedantį link jos ūkio, miškavežiai taip sudarkė, kad supirkėjai nebegali atvažiuoti ir išvežti pieno. Ūkininkai pusę metų traktoriumi patys pristatinėja pieną, nes joks kitas transportas privažiuoti iki ūkio negali. Pieno ūkio savininkai patiria didelių finansinių nuostolių ir ketina atsisakyti karvių“, – ūkininkų skaudulius išsakė L.Meilutė-Datkūnienė.

L.Meilutė-Datkūnienė

Tobulins teisės aktus

Pasak Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkės, tikrai yra pavyzdingai miškus ir kelius tvarkančių įmonių, derinančių reikalus su seniūnais, ūkininkais dėl sandėliavimo vietų, pravažiavimų ir kt. Tačiau yra ir tokių, kurie nesivadovauja

Aplinkos ministro patvirtintu Apvaliosios medienos gabenimo tvarkos aprašu ir jokios informacijos savivaldybėms nepateikia. Tuomet atsiduriama akligatvyje, nes nežinoma, kas kirto mišką ir vežė medieną.

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) atstovė Sonata Kisielienė patvirtino, kad miško kirtimus vykdančios įmonės ypač retai laikosi teisės aktuose nustatytų reikalavimų informuoti seniūnijas arba ūkininkus apie planuojamus darbus ir medienos sandėliavimo vietas. Šių reikalavimų nepaisoma, nes už jų nesilaikymą numatytos tik simbolinės baudos.

„Labai norėtųsi, kad šiame procese dalyvautų ne tik savivaldybės, bet ir seniūnai, kad ir jie turėtų visą reikiamą informaciją apie vežėjus. ŽŪR specialistai jau rengia dokumentus ir siūlymus, kaip reikėtų tobulinti teisės aktus, kad į leidimo kirsti mišką išdavimo procesą būtų privalomai įtrauktos ir seniūnijos. Tikimasi, kad esant didesnei kontrolei pavyktų išspręsti šiuo metu esančias problemas“, – teigė L.Meilutė-Datkūnienė.

Sužinoti – įmanoma

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) valdybos pirmininkas dr. Algis Gaižutis tvirtino, kad spėlioti, kas šitaip elgiasi, tikrai nereikia. Taip elgiasi siekiantieji trumpalaikės naudos, kuriems nesvarbu, kas bus rytoj, kaip toje teritorijoje reiks gyventi ir tvarkytis po mėnesio, metų ar dešimtmečio.

dr. Algis Gaižutis

„Dažniausiai tai „vikrūs berniukai“, atvykę iš kažkur toliau tam kartui gauti greitesnį uždarbį, kurių su tuo kraštu ir jame gyvenančiais žmonėmis niekas nesieja. Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad įvairių situacijų būna ir tarp vietinių“, – sakė dr. A.Gaižutis.

Pašnekovas neneigė, kad LMSA nariai šalia nuosavų miškų taip pat neišvengia incidentų, kuomet dėl sugadintų keliukų ir patys negali pravažiuoti. Neretai būna ir tokių situacijų, kad suprojektuotus servitutinius privažiavimus prie miško valdų, kai ateina laikas medžiapjūtei, randa užartus, savavališkai panaikintus. Ir tuomet – nors malūnsparniu skriski...

Pasiteiravome dr. A.Gaižučio, ar gali būti taip, kad seniūnijos iš tikrųjų nežino, kas atlieka darbus ir išveža medieną? „Įstatymai įpareigoja prieš medienos išvežimą informuoti seniūnijas. Leidimai miškui kirsti irgi ne tik išduodami, informacija apie juos viešai prieinama. Tad, jei seniūnijos išties domisi ir bendrauja tiek su vietiniais miškų savininkais, miškininkais, tiek su Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros teritorinių poskyrių pareigūnais, sužinoti apie vykstančius darbus tikrai įmanoma. Nes medžiapjūtė, medienos išvežimo darbai – ne momentinis įvykis, viskas matoma, girdima, fiksuojama“, – dėstė dr. A.Gaižutis.

Esmė – ne leidime

Kalbėdamas apie asociacijos narius, dr. A.Gaižutis akcentavo, kad į ją labiau buriasi atsakomybę jaučiantys ir pilietiški miško savininkai bei jų įmonės. Tad bendrame kontekste situacija su asociacijos nariais yra tikrai geresnė. Jei besidarbuodami išvažinėja kelius, jie yra įpareigoti atstatyti buvusią kelių būklę. O bėdų pasitaiko visur. Ypač ten, kur vietiniai keliai yra bešeimininkiai, t. y. niekam nepriklauso – nei žemės ar miško savininkui, nei urėdijai ar savivaldybei. Todėl dr. A.Gaižutis pabrėžė, kad esminė problema – ne leidimo miškui kirsti išdavimas. Juk ir dabar gaudamas šį leidimą asmuo raštu pasižada, kad jei darbų metu bus sugadinti keliai, juos įsipareigoja sutvarkyti iki buvusios būklės.

„Esmė, kad būtų aiškiai priskirta, kurie keliai bus kieno prižiūrimi. Tuomet neliks bešeimininkių kelių. Turi būti atsakingi asmenys už konkrečiai priskirtų kelių priežiūrą. Ir kad tų kelių priežiūrai, remontui ir tvarkymui būtų skiriamos reikiamos lėšos iš visų šiam reikalui sumokamų mokesčių“, – problemų sprendimo kelius vardijo LMSA valdybos pirmininkas.

Trūksta šeimininko

Pasak dr. A.Gaižučio, dabar apstu paradoksų. Pirmiausia, VĮ Valstybinei miškų urėdijai jau penkmetį yra įstatymu pavesta miško kelių priežiūra ir tvarkymas tiek valstybiniuose, tiek privačiose miškuose. Būtų lyg ir žingsnis į priekį, lyginant su ankstesne situacija, kai didelė dalis bendrai naudojamų miško kelių, einančių per privačių miškų masyvus, nepriklausė niekam, t. y. buvo bešeimininkiai ir netvarkomi. Tačiau urėdija tvarko tik tuos per privačius miškus einančius kelius, kurie įforminti kaip miško keliai.

„O dauguma juk neįforminti ir nedaroma praktiškai jokių pastangų įtraukti jų į prižiūrimų kelių balansą. Be to, urėdija tvarko per miškus einančius kelius, o kaip su atkarpomis, einančiomis per laukus ir kaimus, jei jos nepriskirtos tvarkymui? Būtina išspręsti kelių priskyrimo į konkrečios savivaldybės / institucijos balansą ir atsakomybės už eismo reguliavimą klausimą. Juk tik savivaldybėms (seniūnijoms) ir urėdijai suteikiama teisė reguliuoti transportą viešojo naudojimo keliais ir keliukais“, – problemas bėrė LMSA valdybos pirmininkas.

Jis pridūrė, kad šalia savininkų valdų einantys keliukai jiems nepriklauso, ir jie neturi jokių galimybių reguliuoti, kas ir kaip tais keliais važiuoja. Juo labiau nei seniūnijos, nei urėdija nesiima remontuoti ir prižiūrėti kelių, kurių nėra perėmę į savo balansą.

Dr. A.Gaižutis čia ir įžvelgė pagrindinę problemą: didelė dalis vietinių keliukų – bešeimininkiai. O kai nėra atsakingų, naudojasi visi, tačiau tvarkyti nėra kam.

Apvalus nulis

LMSA valdybos pirmininkas įvardijo ir antrą paradoksą: miško savininkai bei miško darbus atliekančios rangovinės įmonės negauna „žalio“ kuro, bet moka pilną akcizo mokestį už sunaudojamą kurą, o iš čia į biudžetą surinkti pinigai neskiriami kelių priežiūrai. Nors turėtų, įsitikinęs jis.

„Kiek lėšų iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų skiriama per privačius miškus einančių kelių priežiūrai? Apvalus nulis. Net ir tie nedideli pinigai, ateinantys iš visų bendrai mokamų mokesčių miško keliams, urėdijai skiriami per valstybinius miškus einantiems keliams tvarkyti“, – piktinosi dr. A.Gaižutis.

LMSA narius piktina ir nuo 2015 m. išimtinai miškų savininkams įvestas papildomas 5 proc. mokestis nuo galutinės pardavimo kainos (ne nuo pelno ar pajamų, bet būtent nuo kainos) parduodant statų mišką ar apvaliąją medieną. Šis mokestis – vienintelis toks visoje ES.

„Dėl paties 5 proc. mokesčio įvedimo peripetijų iniciatoriai ne kartą prikalbėjo „visokių vėjų“. Atseit sutvarkys visus kelius miškuose, nušienaus pamiškes ir atliks dar ką nors panašaus“, – priminė pašnekovas. Jis pridūrė, kad dabar surinktas lėšas iš 5 proc. mokesčio Aplinkos ministerija skiria urėdijai, o VMU gautus pinigus naudoja, kaip jau sakyta, tik įteisintų ir priskirtų miško kelių tvarkymui. Gruntiniai miško keliukai be žvyro dangos, neturintys sankasų, ir toliau lieka nuošalyje. O juk būtent šių būklė blogiausia, nes jie netvarkomi dešimtmečius. Ir dar – jei tokiu bendru keliuku nori pravažiuoti iki savo miško, kelius remontuoti miško savininkui dažniausiai reikia savo lėšomis. Nors ir 5 proc., ir kitus mokesčius jau yra sumokėjęs.

Žalos atlyginimas

Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės specialistai pagal įstatymus paaiškino, koks teisinis reguliavimas numato kuo mažesnį kelių, įskaitant ir miško kelius, gadinimą. Nustatyta, kad nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise priklauso kelias, jį sugadinęs asmuo privalo kelio savininkui atlyginti jo turtui padarytą žalą. Kelių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad keliai nuosavybės teise priklauso valstybei, savivaldybėms, juridiniams ar fiziniams asmenims. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai (tarp kitų, ir miško keliai) – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Taigi, jei kelias yra vietinės reikšmės, aukščiau minėtą teisę reikalauti atlyginti turtui padarytą žalą turi kelio savininkas – savivaldybė, kurios teritorijoje yra kelias ir kuriai nuosavybės teise šis kelias priklauso, arba juridinis ar fizinis asmuo. Kelią sugadinusiam asmeniui atsisakius vykdyti pagrįstus reikalavimus, kelio savininkas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl padarytos žalos atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Papildomos lėšos

Nerijus Kupstaitis,

LR Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas

Miško kelių remontas yra pripažintas kaip vienas iš prioritetinių bendrųjų miškų ūkio reikmių, 2018 metais tam iš bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos buvo skirta 3,2 mln. eurų, už kuriuos suremontuota 717,47 km miško kelių su žvyro danga, didesnė jų dalis – privačiuose miškuose. 2019 metais suremontuota 861,81 km miško kelių su žvyro danga arba 10 proc. visų tokių miško kelių. 2020 metams taip pat yra paskirta 3,2 mln. eurų suma, kurią dar siūloma reikšmingai padidinti atsižvelgiant į šiųmetinę blogesnę situaciją su miško keliais dėl išskirtinai šiltos žiemos (realiai be įšalo), taip pat prisidedant prie bendrų siekių paskatinti šalies ekonomiką sudėtingos koronaviruso situacijos kontekste. Skyrus papildomų lėšų, šiais metais suremontuotų miško kelių kiekis bus reikšmingai padidintas, kartu sudarytos palankesnės sąlygos pergyventi ekonominį sunkmetį tiek pačiai miškų urėdijai, tiek kelių remontu užsiimančioms įmonėms.

Visi žinome, kad didžioji dalis miško kelių Lietuvoje vis dar yra gruntiniai (apie 70–80 proc. visų miško kelių), kurie realiai gali būti naudojami tik esant įšalui arba sausuoju metų laiku. Taigi, nors minėta miško kelių remonto programa ir prisideda prie geresnės miško kelių su žvyro danga būklės, ji negali padengti to poreikio rekonstruoti gruntinius miško kelius.

Tam jau yra naudojamos Kelių programos lėšos, taip pat ES paramos lėšos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą, kur paramos gali kreiptis ir privačių miškų savininkai. Suprantama: investicijos į kelius reikalingos didelės ir kiekvienu atveju reikia kruopščiai įvertinti, ar investicija į konkretų miško kelią yra tikslinga. Būtų naivu tikėtis, jog net ir su didžiausiomis ES paramos lėšomis visi gruntiniai miško keliai taptų ištisus metus pravažiuojamais technologiškai tvarkingais miško keliais su žvyro danga. Tokiais turėtų tapti ir ateityje taps tik tie miško keliai, kurie pagrįstai bus reikalingi miško teikiamoms funkcijoms užtikrinti.