Šiandien beveik pusė ūkininkų yra pensinio amžiaus. Kas augins duoną po dešimties, dvidešimties metų? Problema aktuali ne tik mūsų šalyje, neatsitiktinai Europos Sąjungos bendrojoje žemės ūkio politikoje jauniesiems ūkininkams skiriamas išskirtinis dėmesys, numatomos tam tikros lengvatos. Tačiau gyvenime prireikus dėmesio ir pagalbos neretai atsimušama į abejingumo sieną. Viena priežasčių, kodėl nusiviliama ūkininkavimu, yra tai, kad Lietuvoje nėra teisiškai galutinai sureguliuotas laukinių gyvūnų saugojimo ir žalos kompensavimo ūkininkams mechanizmas.

Gervės kukurūzų lauke

Gegužės mėnesį sėdamas kukurūzus Darius Viliušis tikėjosi pasigaminti vertingo siloso, juo įvairinti karvučių dienos davinį pasibaigus ganiavos sezonui. Ūkininkai sako: karvei pienas ant liežuvio – tai reiškia, kad primilžis daug priklauso nuo pašaro maistingumo.

Kokybės standartai ypač griežti ekologinės gamybos ūkiuose, koks yra ir Dariaus ūkis. Tenka išsiversti beveik be jokių priedų, kurie naudojami chemizuotuose ūkiuose. Ekologinio ūkininkavimo taisyklės lemia, kad gaunama produkcija yra didesnės biologinės vertės, tačiau derliai mažesni, iš karvutės gaunama mažiau pieno.

Pasėlis gražiai sudygo, tačiau vieną dieną į lauką įjunko pulkas gervių. Kad paukščiai kukurūzų lauke pasidarytų valgyklą – iki tol čia su tuo niekas nebuvo susidūręs. Šilalės rajono Upynos seniūnijos apylinkėse, kur vyrauja nedideli ūkiai, kukurūzai dar nėra paplitę, mat šios kultūros sėja taškinė, reikalinga speciali sėjamoji.

Paaiškėjo, kad gervės augalus ne skabo, o iš dirvos išpeša su visomis šaknimis – nepalieka jokios galimybės atželti.

Prasidėjo beviltiška ūkininko kova siekiant apsaugoti pasėlius. Pabaidyti paukščiai pakildavo, tačiau po kurio laiko vėl sugrįždavo. 9 hektarų laukas dabar atrodo graudžiai: paukščiai sunaikino beveik pusę pasėlio.

Visur kaip į sieną

Su bėda susidūręs jaunasis ūkininkas pradėjo ieškoti – gal tokiu atveju galėtų tikėtis iš kažkur pagalbos? Tačiau visur jis atsimuša kaip į sieną.

Jeigu lauką būtų išknisę šernai, ūkininkui padėtų medžiotojai. Mat kai ūkiui nuostolių pridaro medžiojamieji gyvūnai, žalą ūkiui pagal Medžioklės įstatymą privalo kompensuoti vietos medžiotojų klubas ar būrelis. Tačiau D.Viliušio atveju medžiotojai atsisakė bent keliais šūviais pabaidyti paukščius, galimai to būtų pakakę, išgąsdinti sparnuočiai būtų atsisakę pagundos maitintis kukurūzų lauke.

Jeigu gervės būtų valstybės griežtai saugoma rūšis, žala pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą būtų kompensuota iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos. Numatytas kompensavimo mechanizmas veikia, kai nuostolių ūkiams pridaro, tarkime, stumbrai ar vilkai.

Tačiau pilkosios gervės iš Raudonosios knygos oficialiai išbrauktos nuo 2019 m., kaip ir gulbės giesmininkės, pilkosios žąsys, baltieji garniai, kai kurios kitos rūšys. Taigi dabar jos nepriskiriamos nei saugomoms rūšims, nei medžiojamiems gyvūnams. Pareigos atlyginti laukinių paukščių padarytą žalą žemės ūkio pasėliams neturi nei medžiotojai, nei valstybė.

Trukt už vadžių – vėl iš pradžių

Problema iškilo ne šiandien. Ji gerai žinoma Aplinkos nei Žemės ūkio ministerijoms. Ne kartą buvo diskutuojama praėjusios kadencijos Seimo Aplinkos apsaugos, Kaimo reikalų komitetuose. Buvo peržiūrimi teisės aktai. Teikiami pasiūlymai, kaip spręsti problemą. Registruotos net įstatymų projektų pataisos, tačiau jos taip ir liko pusiaukelėje.

Padėtis nepakito nė per gaidžio žingsnį. O žemdirbių skundų nuolat sulaukiantis Seimo Kaimo reikalų komitetas nuo pavasario vėl svarsto: ką daryti?

Su raginimu ieškoti sprendimo į politikus bei atsakingas institucijas ne kartą kreipėsi Žemės ūkio rūmai (ŽŪR).

ŽŪR vicepirmininkas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vadovas bei ūkininkas Vytautas Buivydas sako: „Mylime gamtą, paukščiai mums patinka, bet jeigu yra daroma žala, kažkas turėtų prisiimti atsakomybę“.

Jis svarsto, kad laukinių gyvūnų daroma žala ūkininkams turėtų būti kompensuojama. Jei medžiotojai negali medžioti, savivaldybių Žemės ūkio skyriai negali pagelbėti, gal Aplinkos ministerija tokiems atvejams turėtų numatyti atskirą fondą.

Reikėtų kalbėti apie pažeidžiamus ūkininkus

V.Buivydas siūlo žvelgti pirmiausia į labai pažeidžiamus ūkininkus – jaunuosius ūkininkus. Didieji ūkiai paprastai turi sukaupę lėšų – „lašinių“, kurie leidžia amortizuoti netikėtus praradimus. Besikuriantys ūkiai tokių vidinių resursų neturi, todėl patiriami nuostoliai gali paskatinti atsisakyti ūkininkavimo.

„Ir taip mūsų sparčiai mažėja. Per kiek daugiau nei 10 metų skaičius sumažėjo perpus. Bėdų yra daug, tačiau tai yra viena iš priežasčių, kodėl ta veikla nepatraukli“, – teigia LJŪJS vadovas.

Štai ir šilališkis D.Viliušis optimizmu dėl savo šeimos ūkio ateities netrykšta, nors Vyriausybės programa ir Europos žaliasis kursas turėtų įkvėpti – juk tiek daug dėmesio planuose skiriama ekologinei žemdirbystei, daugiau paramos skirti jauniesiems ūkininkams.

Darius palankiai vertina Europos žaliojo kurso tikslus, bet prie jų įgyvendinimo turi prisidėti ir valdžia, priimdama atitinkamus sprendimus, o esant bėdai – numatyti pagalbą. Šiandien į galvą lenda niūrios mintys. Šeimos ūkis, prieš gerą dešimtmetį perimtas iš tėvelių, nuolat balansuoja ties nuostolio riba. Ekologinė kryptis tęsiama labiau iš inercijos. Rankos svyra dėl ekologiškų produktų supirkimo kainų, kurios yra neadekvačios sąnaudoms: už ekologiško pieno kilogramą supirkėjai moka vos 2 ct, kviečių toną – apie 30 Eurų brangiau, nors derlius kone tris kartus mažesnis, o sąnaudos – ženkliai didesnės, ir jos kasmet auga, skirtingai nei produkcijos supirkimo kainos. Ūkis su melžiamomis karvėmis, kurių apie šešios dešimtys, reikalauja darbo be jokių šventinių dienų nuo 5 val. ryto iki nakties. Dirbdamas dar ir „valdišką“ darbą ūkininkas prošvaisčių nemato, be skolų išgyventi nepavyksta. „Kai esi pradedantis ūkininkas, galvoji, ar dar ilgai tempsi“, – karčiai išsitaria. Upynos ūkininko nusivylimą didina matymas, kad ūkių likimus įvairiose institucijose sprendžia tuose ūkiuose nesilankę, žalio supratimo apie ūkininkavimą neturintys darbuotojai. Prieš kelerius metus jaunasis ūkininkas siekė investicinės paramos, norėjo pieno fermą statyti. Įdėta buvo ir pastangų, ir išlaidų, bet – Kaimo plėtros programos priemonėje projektui nepakako finansavimo lėšų.

Kai tokie realybė, su laukine gamta priverstinai pasidalytas derlius gali tapti paskutiniu kantrybės taurės lašu.

Žalos skaičiavimo metodika yra, trūksta tik lėšų?

Kaip pastebi V.Buivydas, galima būtų išvardyti ir daugiau pavyzdžių, kai LJŪJS nariai dėl laukinių gyvūnų rūšių patiria nuostolių, tačiau jais dalintis su ūkininku niekas nenori. Žuvų augintojų pajamas smarkiai mažina garniai, uogų augintojų – kiti sparnuočiai, kartais per dvi valandas nurenka visą derlių.

Būdų apsaugoti didelius plotus nuo atsitiktinių „antskrydžių“ nėra. Kai užpuolimai tampa nuolatiniai, iš dalies gelbsti garsinės dujinės patrankos, kurių įsigijimas pradedančiam ūkininkui yra prabanga.

Ne vienas pasinaudotų galimybe drausti pasėlius ar uogynus, sodus nuo laukinių gyvūnų rūšių žalos. Tačiau tokios rūšies draudimo nėra.

Taigi išeitis – savivaldybėse fiksuoti daromą žalą, ją apskaityti, o paskesnis žingsnis – nuostolius kompensuoti. Žalos apskaičiavimo metodika yra. Esminė problema yra lėšos – iš kur jų paimti?

„Jei valstybei tai atrodo per didelė našta, reikia pagalvoti apie tam tikrų gyvūnų rūšių populiacijos mažinimą. Dabar viskas paliekama likimo valiai – neva ūkininkas susitvarkys. Paaiškėjus, kad tai valstybei kainuoja, galbūt atsiras kitokia iniciatyva tiems kaštams sumažinti, gal ir iniciatyva populiacijai sureguliuoti“, – svarsto V.Buivydas.

Neradus alternatyvių sprendimų ir neatsižvelgiant į iškylančias  problemas, naivu tikėtis, kad žemės ūkio sektorius bus patrauklus, ypač jauniems žmonėms.  Žemdirbystės veikloje nuolat susiduriama su rizikomis, todėl labai svarbu žinoti, kad bėdai ištikus nebūsi paliktas vienas.