Šventežerio kaime (Lazdijų r.), Jastramskų šeimos ekologiniame ūkyje dabar ūkininkauja trys kartos. Patys augina, patys perdirba. Šeimos galva – bebaigiantis kopti į devintą dešimtį Edmundas Jastramskas, pradėjęs ūkininkauti vienas pirmųjų Lazdijų rajone, ir šiandien dar rūpinasi savo ūkiu. Gretimai savo ūkius turi ir jo vaikai bei vaikaičiai.

Draugauja su aliejiniais augalais

Šiemet iš pagrindinių aliejaus spaudimui naudojamų aliejinių kultūrų E.Jastramskas augina žieminius rapsus, saulėgrąžas ir linus. Pašnekovas apibūdino ir bręstantį derlių. „Rapsai šiemet prasti. Pernai, kai pasėjome, buvo sausa, jie labai prastai sudygo, prastai žiemojo ir užaugo išretėję. Bet kažkiek prikulsime. Saulėgrąžos, galiu pasigirti, gerai sudygo ir dabar jau beveik 0,5 m aukščio, jos gerai auga ir brandžiai atrodo“, – įvertino ūkio šeimininkas.

Šeimos ūkyje E.Jastramskas išsisaugojo ir tęsia aliejinių linų auginimo tradicijas. Šiemet linams yra skyręs apie 20 ha žemės. Nemažai augina, nes perdirba – spaudžia linų sėmenų aliejų. Užaugintų sėklų, kaip žaliavos, kitiems net nesiūlo, viską sunaudoja ūkio aliejinėje. Paprastai aliejaus spaudykloje gamybos apimtys sumažėja, kai prasideda javapjūtės darbymetis, tuomet mažiau spaudžia aliejų. Perdirbimo apimtis dar diktuoja ir turimos žaliavos kiekiai. Skaičiuoja, kad šiemet pernykštės žaliavos perdirbimui turės iki naujojo derliaus. „Užauginti nesunku, tik sunku, kol pasėji ir nukuli“, – linksmai aiškino ūkio ir aliejinės šeimininkas.

Jo prognozėmis, šeimos ūkyje javapjūtė turėtų prasidėti maždaug apie liepos pirmąją savaitę nuo žieminių žirnių (Dzūkijoje vadinamų teliuškomis), kurie jau baigia sunokti. Dar niekada jų nebuvo sėjęs – augina pirmą kartą. Juos kulti kombainas važiuos pirmiausia, nes jau dabar baltuoja. Nuo jų ūkyje ir prasidės javapjūtė. Po to bus kuliami žieminiai rapsai. Iš naujojo rapsų derliaus spausti aliejų neskubės, nes ir rapsų aliejaus kokybė geresnė, kai rapsų sėklos šiek tiek pabręsta aruoduose. Be to, dar turi apie 800 kg ankstesnio derliaus atsargų, kaip ir linų sėmenų žaliavos, kurios taip pat aliejinėje užteks perdirbimui iki naujojo derliaus. Sunaudoja viską tvarkingai, nieko nebelieka.

Ūkio įkūrėjas E.Jastramskas patikino, kad jo lūkesčiai ateičiai dėl amžiaus jau negali būti labai tolimi, bet sveikata per daug nesiskundžia, nors pagal biologinį kalendorių šiemet lapkričio 1 d. sulauks 90 metų. Šeimos narių švelniai dieduliu vadinamas E.Jastramskas suskaičiavo, kad dabar Šventežerio seniūnijoje viename kieme sukurti penki šeimos narių ūkiai. Kiekvienas turi savo sritį.

„Mano augalininkystės ūkio pagrindą sudaro aliejiniai augalai, žinoma, sėjomainai ir kitas kultūras auginu. Tolesnis darbas – perdirbimas, savo aliejinėje iš išauginto derliaus spausti aliejų“, – apie daug metų puoselėjamas dvi savo ūkio kryptis porino visa širdimi tam atsidavęs dzūkas.

Apimtis žinos, kai užpildys aruodus

E.Jastramsko anūkę, ūkininkę Agnę Juknevičienę būtų galima pavadinti ir malūnininke. Ką užsiaugina ūkyje, ji savo malūnėlyje perdirba. Moters malūne sezonas trunka pusę metų – prasideda spalio pradžioje ir baigiasi balandžio 1 dieną. Vasarą kartu su vyru ji rūpinasi augalininkystės ūkio reikalais. A.Juknevičienės ūkis stengiasi sumažinti auginamų kultūrų įvairovę, nes stebi, kad įvairovės perteklius, ypač per javapjūtę, kada daug visko po nedaug, nėra gerai. Ūkininkės nuomone, turi būti išlaikytas balansas – nei per mažai, nei per daug, nes per javapjūtę beveik vienu metu viską reikia skubiai nukulti. Todėl jie bando atsirinkti tik tai, ko reikia. Anot A.Juknevičienės, šiemet pagrindą sudaro belukštės avižos, rugiai, kuriuos ir augina perdirbimui, taip pat turi pasėjusi sorų.

Anksčiau augino grikius, bet keletą pastarųjų metų jų laikinai atsisakė. Anot ūkininkės, grikiai ūkyje buvo gerai vien dėl to, kad jų sėja vėlesnė – gegužės pabaigoje–birželio pradžioje. Tuomet daugiau laiko lieka žemei įdirbti ir tinkamai juos pasėti. Tačiau išauginę nefasuoja ir nepateikia galutiniam vartotojui – pirkėjui, nes neturi jų nulukštenimo įrangos, bet dar ieško tinkamo būdo. Dabar grikius pakeitė soromis ir tikisi, kad jos populiarės. Sorų taip pat išlukštenti patys negali, tai ir iš jų miltų neparuošia. Soras augina labiau dėl sėjomainos.

Iš naujojo rapsų derliaus spausti aliejų neskubės, nes ir rapsų aliejaus kokybė būna geresnė, kai rapsų sėklos šiek tiek pabręsta aruoduose. Be to, dar turi apie 800 kg ankstesnio derliaus atsargų, kaip ir linų sėmenų žaliavos, kurios taip pat aliejinėje užteks perdirbimui iki naujojo derliaus.

„Malūne jau baigiame perdirbti praėjusių metų derlių, o iš naujojo derliaus, kada pradėsime, dar neaišku – kol kas dar auga laukuose, bet nežinia kas bus iki javapjūtės ir per ją – gali ir nebelikti derliaus. Arba gali būti tokia kokybė, kad tiks tik pašarui. Tad tais metais malūne darbo nebus“, – aiškino A.Juknevičienė, pastebėjusi, kad šiemet nebus speltos grūdų, bet gal daugiau bus belukščių avižų.

Sertifikatas – brangus malonumas

„Perdirbame tik tai, ką užauginame savo ūkyje, todėl viskas priklauso nuo išauginto, gauto derliaus. Vienais metais avižos buvo per smulkios dribsniams, todėl darbo malūne nebuvo. Kitais metais buvo lietinga javapjūtė, avižos buvo patamsėjusios, pajuodusios – nebuvo kokybiško derliaus, todėl ir malūne jų neapdorojom. Kaip bus šiais metais, sužinosime tiktai rugsėjį“, – kaip derlius lemia perdirbimą, aiškino Šventežerio krašto ūkininkė-malūnininkė.

Kitas jos rūpestis – kokia bus paklausa. Pasak A.Juknevičienės, ekologinės kokybės produkto sertifikavimas jai tik padidino darbų krūvį – daug popierizmo, o naudos iš ženkliuko kol kas nelabai jaučia. „Man ekologiško produkto ženkliukas naujų klientų praktiškai nepridėjo. Sertifikavau tikėdamasi, kad produkcija susidomės vaikų darželiai, mokyklos, bet dėl to daugiau pirkėjų neatsirado. Nors ir savų klientų užtenka – tų, kurie mus pažįsta ir mumis pasitiki. Aš net jų nespėju aprūpinti“, – dvejodama sertifikavimo nauda teigė malūno šeimininkė.

Jos pastebėjimu, sertifikatas, kurio praktiškai beveik nereikia, užvertė „popierizmu“, atėmė laiko, nes tenka pildyti daugybę įvairių dokumentų, per metus kokią savaitę prasėdėti vien prie įvairių lentelių pildymo. Pasak ūkininkės, tokio nereikalingo darbo ir galvos sukimo vasarą visai nesinori. Be to, dar tenka mokėti ir sertifikavimo mokestį, kuris užpernai siekė apie 200 eurų, o pernai – jau 600 eurų. Tad vien dėl sertifikavimo mokesčio nori nenori turi kažkiek didinti produkcijos kainą.

Nepaisant iššūkių, su kuriais tenka susidurti ūkininkaujant, Agnė šiltai prisimena savo vaikystės vasaras kaime pas senelius Jastramskus. Kaip pasakojo, praktiškai jų užauginta, nes ir Agnės tėvai gyveno kartu su seneliais.

„Tai, kad grįšiu į kaimą, visada žinojau. Dar į mokyklą eidama šitame ūkyje augau ir žinojau, kad čia grįšiu. Nelabai žinojau, ką veiksiu, nes man atrodė, kad ūkininkavimas labai sudėtingas dalykas. Bet po studijų Žemės ūkio universitete ūkininkavimas pasidarė nebe toks sudėtingas, nors per 18 metų tiek visko buvo“, – į prisiminimus pažvelgė A.Juknevičienė.

Nėrė į ūkio reikalus

Daržininkės kelią pasirinko ir dar viena E.Jastramsko anūkė – Justina Kreizaitė, prieš porą metų užsisodinusi nedidelį plotelį smidrų, pasirinkusi auginti kmynus bei šiemet savo ūkyje bandanti išauginti pirmąjį česnakų derlių. „Galbūt ateityje galėsiu pasiūlyti dar daugiau daržovių. Taip sakant, „matuojuosi“ daržininkės profesiją“, – šypsodamasi pasakojo Justina.

Anot jaunosios daržininkės, jos kelias į ūkininkavimą buvo panašus kaip ir daugumos ūkininkų vaikų. Po studijų mergina grįžo į Lazdijus. Nors turėjo darbą, laisvu laiku vis padėdavo senelio ir savo tėvų – Nijolės ir Algirdo Kreizų – ūkyje. „Ūkyje jau seniai gaminame maisto produktą – aliejų, kurį dar ir sertifikuojame. Kartu su augančia mūsų aliejaus paklausa daugėjo ir darbų. Todėl galiausiai atsisakiau turėtų pareigų ir visiškai pasinėriau į senelio ūkio reikalus“, – pasakojo Justina.

Darbas šiame ūkyje, anot Justinos, tikrai nėra monotoniškas. Ji čia ir vadybininkė, ir dizainerė, pardavėja, ir elektroninės parduotuvės administratorė, komunikacijos specialistė. Taip pat gamyboje tenka pasisukti – veiklų begalė ir net laiko paroje jau trūksta.

„Žinoma, kartais būna, kad kažkas nesiseka, bet mūsų senelis labai didelis optimizmo pavyzdys. Niekada neleidžia užstrigti nesėkmėse ir mus skatina į viską žvelgti pozityviai. Paskutiniai keli metai ūkiams tikrai buvo nelengvi. Nors visi dirbome labai daug, tiek derliai, tiek supirkimo kainos nedžiugino. Bet, kita vertus, turime nemažai mus palaikančių žmonių, mūsų produktų valgytojų. Daugėja žmonių, suprantančių ekologiško maisto svarbą. Tikrai nėra taip lengva nešti ekologinio ūkininkavimo vėliavą, ypač smulkiam ūkiui. Bet mano širdis rami. Savo kraštiečiams galime pasiūlyti tikrą ir sveikatai palankų produktą, kurio vertė nepalyginamai didesnė. Galbūt kažkam tai atrodo niekai, bet labai dažnai, kai žmogus suserga rimtomis ligomis, pirmiausia pradeda ieškoti ekologiško maisto, nes toks maistas yra be žalingo „balasto“. Maistas netrukdo žmogui būti sveikam. Toks ir turėtų būti normalus visų žmonių maistas“, – aiškino ūkio įvaizdžiu besirūpinanti E.Jastramsko anūkė Justina, kurios brolis Linas Kreiza užsiima pluoštinių kanapių auginimu.

Pasekėjų netrūksta

Tiek daug metų ūkininkaujantis E.Jastramskas dėl kadaise padaryto pasirinkimo niekada nesigaili. Svariu pasiekimu įvardija tai, jog visus penkis šeimos ūkius dabar vienija ne tik glaudūs giminystės ryšiai, bet ir ekologinės idėjos – ūkiai yra ekologiniai.

„Jeigu būčiau nepatenkintas, tai neūkininkaučiau. Matyt, mano pasirinkta profesija ir kryptis gera, nes turiu pasekėjų“, – tikino ūkio vairo nepaleidžiantis E.Jastramskas, patenkintas tuo, kad jam į žemės ūkio veiklą pavyko patraukti daug giminės jaunimo, kad visi kartu sukūrė ir dar toliau kuria šeimos dinastijos ūkį. Jį tas labiausia dabar ir džiugina – jaunimas nepabėgo į didmiesčius, sugrįžo į gimtinę.

Kaip to pasiekia, tikino, nėra jokia paslaptis. „Vienas pirmųjų pradėjau ūkininkauti, paskui paaugo vaikai, jie prisijungė, atsirado anūkai. Dabar aš jau su anūkais dirbu. Bet čia dabar net ne trijų kartų ūkis. Čia mano tėviškė, tėvai ūkininkavo, mano senelis ūkininkavo, tai – ūkis, kurį puoselėjo ar puoselėja penkios kartos“, – skaičiavo ūkininkavimo tradicijų perėjimą iš kartos į kartą E.Jastramskas.

Ūkis vis toje pačioje vietoje Šventežerio apylinkėse, tik valdomos žemės plotai prasiplėtė, bet ūkio visas centras E.Jastramsko tėviškėje. Nemenkas ir šviesaus atminimo E.Jastramsko žmonos Danutės indėlis. Jis pats vienas gal būtų nesiryžęs tokiam žingsniui, nes kolūkių laikais jau kitur buvo pasistatę gyvenamąjį namą. Bet pagal Valstiečių ūkio įstatymą tėviškėje 18 ha plote grįžo su žmona į tėviškę ūkininkauti. Iš tradicinio ūkio persiorientavo į ekologinį.

Ar galėtų būti vyriausiu ūkininku Lietuvoje, dėl to nesuka galvos. Sakė, kad ne kasdien tenka prigulti popiečio miego, tik kai „papuola“ ištaikyti. E.Jastramsko teigimu, kol kas dar visi kartu dirba – šiuo metu užsiima ne tik žemės ūkiu, bet ir statybomis.

E.Jastramsko žentas laiko mėsinius galvijus, kaip tik dabar stato jiems pastogę žiemai. Galvijai galės ten pasislėpti nuo darganų, vėjo, o vasarą – nuo saulės kaitros. „Jeigu man sveikata neleistų, prie stoginės statybos darbų žento ūkyje vasarą tikrai nebūčiau“, – pajuokaudamas sakė 90-uosius metus einantis Lazdijų rajono ūkininkas.