Marijampolietis ūkininkas Giedrius Vaitiekūnas į žemę remiasi viena per avariją išsaugota koja, tačiau iš tėčio paveldėtos žemės neatsisakė ir ėmė ūkininkauti. Savo ūkio bazę jis kuria prie kelio Marijampolė–Prienai, liūdnai pagarsėjusio verslininko Raimondo Kazlos kažkada pradėtoje, bet neužbaigtoje statyti pilyje.

Į praeitį nesižvalgo

34 metų Giedrius apie savo patirtus išgyvenimus galėtų parašyti biografinę knygą, tačiau jis nelinkęs gilintis į sentimentus. Vyras labai jaunas sukūrė šeimą ir dabar yra dviejų – 13 ir 14 metų – vaikų tėtis. Prieš 7–8 metus, nors, kaip sako pats, jau net pametė metų skaičių, važiuodamas motociklu G.Vaitiekūnas rėžėsi į tvorą ir liko be kojos. Nelaimės ištiktas jaunas vyras neištižo, kabinosi į gyvenimą ir dirbo savo tėčio Juozo Vaitiekūno ūkyje Meškėnų kaime. Ten įgijo nemažai ūkininkavimo patirties.

„Pas tėtį dirbdavau ne mąstymo reikalaujantį, o tik fizinį darbą. Reikėdavo lauką suarti, javus pasėti. Tėtė pats purkšdavo, pats trąšas berdavo. Jis žinodavo laiką, normas. Man pasakydavo, ką kada reikia daryti. Pamenu, tėtė sąsiuvinyje visada užsirašydavo, kas ir kada laukuose nuveikta. Pasiimi sąsiuvinius, pasiskaitai ir viską žinai“, – prisiminimais dalijosi tėvo patarimų pasigendantis jaunas ūkininkas, prieš dvejus netekęs šio artimo žmogaus.

Apie 100 ha nuosavos žemės tėvas padalijo trims sūnums. Šiuo metu Giedriaus ūkį sudaro apie 50 ha dirbamos žemės. Dalis – nuosavos, paveldėtos iš tėčio, dalį vyras nuomojasi iš brolio. Giedrius norėtų išpirkti tėčio ūkio žemę iš vieno brolio, kuriam jos nereikia, bet labai abejoja, ar kada nors pavyktų uždirbti tiek pinigų, nes dveji savarankiško ūkininkavimo metai turtų nesukrovė.

Kuriasi pilyje

Važiuojančiųjų keliu Marijampolė–Prienai žvilgsnis vis dažniau krypsta į atgijusius šiuolaikinės, prieš ketvirtį amžiaus ręstos pilies griuvėsius. Dažnam parūpsta, kas yra naujasis šio neįprasto statinio šeimininkas, nepabijojęs imtis tokio vargo. Giedriui prie naujos vietos pratintis nereikėjo. Pamena, dar vaikystėje čia bėgiodavo, vėliau dirbdavo, nes greta buvo ir jo tėčio žemė.

„Taip išėjo, kad turto varžytinėse nusipirkome pakelės pilį. Tada dar litais mokėjome, nebuvo labai brangu. Tik galvojome, kad nusipirkome kartu su žeme, o paskui paaiškėjo, kad įsigijome vien pastatą. Tad dar pats tėtė prieš trejus metus padėjo išsipirkti ir žemę. Taip po truputį ir plečiamės“, – naujakurystės nuotaikomis dalijosi ūkininkas.

G.Vaitiekūnas ūkio bazę kuria aukcione įsigytoje nebaigtoje statyti pilyje. R. Kazakevičienės nuotr.

G.Vaitiekūnas šioje pilyje įkūrė savo ūkio bazę. Dabar turi kur techniką laikyti, ją remontuoti. Patogu, nes šeima gyvena Marijampolės daugiabutyje su patogumais, o žemę dirba vienkiemyje. Galimybę ateityje nuolat apsigyventi kaime Giedrius vertina skeptiškai. Jam pačiam, turinčiam negalią, ir jo šeimai tai būtų per sunku. Yra gyvenęs kaime ir žino, kad po darbų labai norisi išsimaudyti, bet prieš tai dar reikia krosnį užsikurti, atsiranda kitų buities rūpesčių.

Šią vasarą G.Vaitiekūnui ūkyje jau talkino abu vaikai. Kol kas atžalos noriai dirba kaime, bet neaišku, ar norės likti jame užaugę.

„Jei, matysiu, kad vaikai nori dirbti ūkyje, tęsime darbus, o išparduoti bet kurią dieną viską galiu. Mano žmona užaugusi kaime, bet nė piršto į ūkį nekiša. Ji turi valdišką darbą mieste“, – pasakojo Giedrius.

Genda traktoriai

Trečius metus nuosavo ūkio vairą laikantis Giedrius įsitikinęs – jei per šiuos metus būtų bandęs išgyventi vien iš augalininkystės ūkio, būtų patyręs bankrotą.

„Vien iš ūkio neįmanoma išgyventi. Kalbėkime realiai. Kiekvienas kaime dirbantis žmogus dar gauna kokių nors papildomų pajamų – pensiją, atlyginimą – ar kitokiu būdu prisiduria“, – kalbėjo Giedrius.

Jo teigimu, pasipelnyti iš ūkio būtų galima tik tokiu atveju, jei pasitaikytų labai geri metai Prastesniais neišeina išsilaikyti. „Traktoriai yra nenauji. Į juos reikia daug investuoti. Pavasarį sugedo traktoriaus variklis, 7 tūkst. eurų vien remontui suėjo. Norint tuos 7 tūkst. surinkti, reikia labai daug dirbti. Jeigu metai geri, iš 1 ha 100, na, gal 200 eurų pelno lieka, bet ne tūkstančiai. O jei metai lietingi, kaip šiemet, iš viso gali nieko nelikti“, – kalbėjo marijampolietis.

Pataria nesiplėsti

Gintautas Gumauskas, Padovinio ŽŪB vadovas, jauniems ūkininkams, pasak Giedriaus, nepataria itin plėšytis ir prisipirkti daug žemės. „Jis mums priminė, kad tuojau nieko nereikės, jei tokie metai ir toliau bus... Pats suprantu: jeigu nesugebėsi apdirbti laukų, nukulti javų, kuo daugiau hektarų turėsi, tuo daugiau ir nuostolių patirsi“, – mąstė G.Vaitiekūnas.

Vyras teigė, kad pradėdamas ūkininkauti smarkiai rizikavo. Nors neturėjo nė euro kišenėje, nusprendė apsėti turimą žemę. Draugai ūkininkai paėmė sėklą savo vardu ir už Giedrių laidavo, kad gavęs pelno atiduos skolą. Suveikė kiaulystės dėsnis – tais metais pasėti žieminiai rapsai iššalo.

„Susidarė didžiulė skola vien už sėklą, o kur dar žemės išdirbimo išlaidos. Pavasarį vėl reikėjo ką nors sėti – apsėjau žirniais. Jie šiek tiek pagelbėjo. Labai sunku ūkyje. Mūsų gamta smarkiai pasikeitusi – nebėra nei normalių žiemų, nei normalių vasarų“, – kalbėjo ūkininkas ir pridūrė, jog jį džiugina bent tai, kad suvalkietiška žemė derlinga. Šiemet žieminių kviečių ūkininkas iš 1 ha prikūlė 7–8 tonas.

Pretendavo į paramą

G.Vaitiekūnas ketino pretenduoti į jaunųjų ūkininkų paramą, bet atsimušė į sunkiai įgyvendinamus reikalavimus.

„Man pasakė, kad dar reikia laikyti gyvulių. Sakau, jeigu dar man su gyvuliais reikės prasidėti, visai užsikrausiu sunkią naštą ant galvos. Tada siūlė nors avių ar ožkų įsigyti. Pagalvojau ir pasakiau, kad jų tikrai nelaikysiu. Apskaičiavome, kad surenkame mažai balų, nes man, nors ir neįgaliam, taikomi tie patys reikalavimai kaip ir sveikiems ūkininkams“, – guodėsi 34-erių ūkininkas ir neslėpė, kad valstybės paramos jam iš tiesų reikia.

Valstybei turėtų rūpėti

Raimundas Brizgys, ūkininkas (Marijampolės sav.)

Neįgalusis kaimynystėje dirba apie 50 ha žemės, augina grūdines kultūras. Šaunuolis vyrukas. Jis su viena koja greičiau eina nei tie, kurie savivaldybėse prašo socialinės pagalbos. Ūkininkas kuriasi griuvėsiuose, už juos sumokėjo. Čia jau yra visa ūkio bazė. Jis dar visai jaunas žmogus, todėl jam reikia padėti. Matyti, kad vyras stengiasi, dirba. Neprašo valdžios jį išlaikyti, dar ir pats valdžiai mokesčius moka. Tokie dalykai pagirtini.

Reikėtų pritaikyti išimtį

Sigutis Jundulas, Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Marijampolės skyriaus pirmininkas

Manau, kad vertinant pretenduojančiuosius į paramą turėtų būti atsižvelgiama ir į ūkininkų neįgalumą. Tokiam ūkininkui tikrintojai galėtų balų pridėti. Tai turėtų būti numatyta paramos taisyklėse, o gal ir išimties tvarka komisija galėtų žmogų paskatinti už tai, kad jis stengiasi, kabinasi į gyvenimą. Ir nesiūlyti auginti gyvulių, ko Giedrius fiziškai negali daryti. Žinoma, biurokratai laikosi įstatymo raidės. Jiems kitaip negalima.

LŪS Marijampolės skyriui priklauso ir dar vienas ūkininkas Tomas Bagdonas – žmogus be dešinės rankos. Jo ūkis labai didelis ir jis pats jam vadovauja. Aišku, turi nemažai samdomų darbuotojų, bet ir pats vairuoja traktorių, dirba. Labai optimistiškai nusiteikęs žmogus.

Tai unikalūs atvejai žemės ūkyje.