Parazituojantys „sofos“ ūkininkai – dažnai girdima frazė, kurią kartoja stambesni žemdirbiai, nevengia jos ir politikai, bet nemažą dalį kaimo gyventojų tokie epitetai žeidžia. Kas tie tikrieji parazitai, kurie daugybę gyventojų išginė emigracijon, o ištisus kaimiškus regionus pavertė dykynėmis ir sudarė sąlygas didžiulei socialinei atskirčiai?

Suplaka neskanų kokteilį

Tokį retorinį klausimą kėlė į „Valstiečių laikraščio“ redakciją paskambinusi buvusi mokytoja iš Žemaitijos (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – aut. past.), kažkada jos vyrui prie gyvenvietės paskirtuose trijuose hektaruose laikanti karvutę. „Kai Seimo nariai tuos „trihektarininkus“ ir smulkiuosius ūkininkus vadina parazitais, tai žeidžia. Mes kaime vieni kitų taip nepravardžiuojame, gyvename draugiškai, o valdžios žmonės neatsakingai švaistosi tokiais žodžiais“, – nemaloniai moterį nuteikia tokie skambantys epitetai.

„Sofos“ ūkininkais vadinami tie, kurie deklaruoja žemės ūkio naudmenas, vieną kartą metuose ten sumulčiuoja žolę ir gauna tiesiogines išmokas. „Sofos“ ūkininkų etiketės lipdomos ir vadinamiesiems „trihektarininkams“, kurie juose gano gyvulius. Tiesa, tokių stipriai sumažėjo, nes lietuvių karvutes dabar melžia lenkai. Tarp „sofos“ ūkininkų nemažai ir esančių toli nuo žemės ūkio bei kaimo, kurie jį mato nebent pro prašmatnaus automobilio langą, bet įsigudrina deklaruoti valstybines žemes ir susižerti išmokas. Kai visi – ir „mulčiuotojai“, ir karvutes melžiantys pensininkai – suplakami į vieną, išeina neskanus kokteilis.

Kaimas nyksta akyse

Daržas, sodas ir karvutė – didelė paspirtis prie pensijos. Savo gyvenimo istorijos nuotrupas „Valstiečių laikraščiui“ papasakojusi Žemaitijos kaime gyvenanti moteris nesijaučia „sofos“ ūkininke, nes ant sofos prisėda tik žiemą. O nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens triūsia sodyboje: ne tik sau, bet ir giminaičiams bei pažįstamiems priaugina bulvių, daržovių, iš sodo prirenka nemažai obuolių, kasdien melžia ir paglosto karvutę – tą maitintoją, kuri padėjo išauginti ir išmokslinti vaikus.

Buvusi mokytoja, kuriai artėjant pensiniam amžiui dar teko paragauti ir emigrantės duonos, apmąsto pastaruosius dešimtmečius, kai vieni tapo stambiaisiais ūkininkais, kiti buvo priversti bėgti iš kaimų ir miestelių, kur neliko darbo vietų, o treti liko „trihektarininkais“, gyvenančiais vos galą su galu sudurdami.

„Provincija susitraukė, akyse nyksta, skaudžiausiai kirto emigracija, nebeliko žmonių. Mūsų gyvenvietėje buvo dvi parduotuvės, mokykla, darželis, medicinos punktas – dabar nieko nebeliko. Infrastruktūra sugriauta, tiesa, keliai tvarkomi už europinius pinigus. Už šešių kilometrų yra miestelis, vasarą ten numinu dviračiu, jame buvo paštas, bet ir jį uždarė. Autobusas į miestą važiuoja kartą ar du per savaitę. Jeigu reikėtų ko į banką, tektų važiuoti ne į rajono centrą, bet toliau – į Tauragę arba į Kauną. Tokia kelionė lauktų ir norint išsitirti šulinio vandenį“, – apie likimo valiai paliekamo ekonomiškai nenaudingo kaimo realijas pasakojo pašnekovė.

Svetur prižiūrėjo senelius

Moteris sako dabar jau gyvenanti gerai, nes gauna pensiją, o iki pensinio amžiaus likus maždaug penkeriems metams buvo atsidūrusi aklavietėje. „Netekau darbo, likau be pajamų, o į darbo biržą nepriėmė, nes turiu iš tėvų paveldėjusi keletą hektarų žemės. Ėmė kauptis privalomojo sveikatos draudimo mokestis, kurį reikėjo mokėti ir neturint pajamų. Nebuvau ūkininkė, kažkaip reikėjo suktis. Be to, dar esu našlė. Kur dėtis? Stambesniam ūkininkui daviau naudotis ta žeme ir išvažiavau į užsienį užsidirbti, kad iki pensijos galėčiau išgyventi“, – sunkų metą prisiminė ji.

Kritinėje situacijoje iš valstybės nesulaukusi jokios paramos, tik reikalavimo susimokėti privalomąjį sveikatos draudimą, mokytoja išvyko prižiūrėti senelių į Vokietiją. Kadangi ji moka vokiečių kalbą, išvažiavo į šią šalį. Vokiečių senelius prižiūrėjo penkerius metus – iki pensijos.

Tokių atvejų, kai maždaug prieš dešimtmetį, per krizę, įvestas privalomasis sveikatos draudimas tapo stimulu be darbo likusiems žmonėms emigruoti, ne vienas ir ne du. Nors ir nedidelį gabalėlį žemės turintiems žmonėms, neūkininkaujantiems ir tos žemės nedirbantiems, valstybė atsuko nugarą.

Veža importinį maistą

Dabar moteris paveldėtą žemę nuomoja vietos ūkininkui, o „trihektaryje“ gano savo karvutę. „Prieš kelis metus gavau laišką, kuriame siūlomasi pirkti arba nuomoti žemę. Nenoriu kam nors nežinomam atiduoti, nuomoju jaunam ūkininkui už perpus mažesnę kainą nei kiti. Tegu dirba jaunimas, kuris nori ūkininkauti, gyventi kaime. Jis žemę deklaruoja, o man padeda daržiuką apdirbti. Jame visko prisiauginu ir kitus apdalinu. Kartą parašiau skelbimą, kad parduodu ekologiškas daržoves, jos labai tinka mažiems vaikams, bet niekas nesusidomėjo“, – apgailestavo pašnekovė.

Buvusi mokytoja su širdgėla stebi, kaip iš kaimo traukiasi žmonės. „Nebėra darbo, nelieka ir gyventojų. Mano gyvenvietėje tie, kurie turėjo iki dešimt karvių, prieš trejus ketverius metus jas išpardavė, nes mokėjo vos po devynis ar vienuolika centų už litrą pieno. Nebuvo net už ką pašaro pasišienauti. Karvių nebeliko, kiaulių auginti nebeleidžia, žmonės išsivažinėjo ieškotis darbų kitur, liko tušti namai. Kai kurie ir vaikus seneliams paliko, tai blogai“, – nusivylimo neslėpė ji.

Kaimo gyventojai visiškai nesuprantama, kodėl vietiniai lieka be darbo, o parduotuvėse parduodami lenkiški pieno produktai, obuoliai, užsienietiška kiauliena. „Rudenį sodai linksta nuo gėrybių, savo sode susirenku obuolius ir parduodu po 3–5 centus. Iš ekologiškų obuolių galėtų prigaminti vaikams tyrelių, marmeladų, bet parduotuvėse pilna importinių prekių. Mums stinga strateginio požiūrio, ateities matymo“, – samprotavo pašnekovė.

Ji prisiminė senelio pasakojimą apie tarpukario Lietuvą. „Kai buvo pastatytas degtukų fabrikas, žiebtuvėliai tapo nepageidaujami. Buvo raginama pirkti degtukus. Tai buvo valstybės požiūris, kad nebūtų palaida bala. Buvo galvojama į priekį, kaip kurti ir stiprinti šalį, kad mūsų vaikai galėtų gyventi Lietuvoje. Dabar to labai stinga“, – apie dabarties pakrikimą kalbėjo moteris.

Pamintos vertybės

„Valstiečių laikraščio“ skaitytoja užsiminė ir apie visokius ES reglamentus, kurie tikrai nepalengvina gyvenimo. Tai ypač pastebi ūkininkai. Moterį nustebino, kai kartą vienas jaunas ūkininkas, auginantis grūdus, pasamprotavo, kad dabar esame laisvi, bet neturime nepriklausomybės. Pasidomėjus, kodėl jis taip mąsto, jaunas vyras paaiškino, kad anksčiau klausėme rusų, o dabar – Europos Sąjungos.

„Kaip bebūtų, maisto pasigaminsime, Lietuva buvo ir bus žemės ūkio, kuris sukuria nemažai pridėtinės vertės ir darbo vietų pramonės bei transporto srityse, kraštas. Visgi pagrindas – mokslas ir švietimas, o čia problemų irgi nors vežimu vežk. Neliko pagarbos mokytojui, pamintos šeimos vertybės, išaukštintos vaikų teisės, o pareigų – vis mažiau. Kai nelieka tokių vertybių, prikuriama visokių tarnybų, kurios atiminėja vaikus. Kaip sakė viena pagyvenusi „caritietė“, žmogus turi gimti, augti ir mirti šeimoje“, – dėl besikeičiančios visuomenės sielojasi moteris.

Nemažai jaunimo išugdžiusi mokytoja pastebi ne tik nerimą keliančias prastas tendencijas. Jos širdį ypač džiugina šviesūs, patriotiškai nusiteikę jaunuoliai. „Labai malonu buvo girdėti, kai viena abiturientė, besiruošianti studijuoti tiksliuosius mokslus ir iš lietuvių kalbos egzamino gavusi šimtuką, aiškino, kad tai duoklė protėvių kalbai. Gaila, kad dabar daug jaunimo liaupsina anglų kalbą, pamiršdami savo gimtąją“, – pastebi ji.

Tarsi visi – vagys

Romas Lazutka, Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas, socialinių mokslų daktaras

Privalomąjį sveikatos draudimą įvedė, regis, 2009 metais, iki tol sveikatos draudimas buvo finansuojamas iš gyventojų pajamų mokesčio. Nuo tada jį privalo mokėti visi, ir tie, kurie neturi pajamų. Tuomet tai kritikavau, nes negalima reikalauti įmokų iš žmogaus, kuris nebeturi pajamų. Niekur pasaulyje taip nėra. Bet klausimas toks – iš ko jis gyvena? Jeigu turi, iš ko pragyventi, turi ir susimokėti. Buvo daroma prielaida, kad žmonės sukčiauja, nelegaliai dirba ir nemoka mokesčių. Tarsi jie visi vagys, bet nepagautas – ne vagis. Žinoma, kad tokių atvejų buvo ir yra, bet valstybė negali jų sukontroliuoti, tada tik reikalauja tokių įmokų. Tačiau yra žmonių, kurie neslepia pajamų, jų tikrai negauna, o pragyvena kurį laiką gal iš santaupų, gal padeda šeimos nariai.

Kitose šalyse veikia įvairūs sveikatos draudimo modeliai. Pavyzdžiui, Vokietijoje dirbantis žmogus sumoka įmokas ir apdraudžia savo šeimos narius, kurie nedirba, taip pat vaikus. Pas mus sveikatos draudimu vaikus, studentus, bedarbius, pensininkus apdraudžia valstybė.

Kita sistema – ne draudiminė, kur nėra draudimo įmokų, o visi piliečiai (šiais laikais asmenys, legaliai gyvenantys šalyje) turi teisę į sveikatos apsaugą be papildomų mokėjimų, nes sveikatos apsauga, kaip ir švietimas, policija ir kt., finansuojama iš bendrų mokesčių. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse nėra ligonių kasų, o sveikatos apsauga finansuojama per savivaldybės ir centrinę valdžią iš bendro biudžeto.

Pas mus pajamų neturintis asmuo turėtų būti registruojamas darbo biržoje ir jį turėtų apdrausti valstybė. Bet problema ta, kad turint žemės, neregistruoja bedarbiu. Būna, kad žmonės turi paveldėję po keletą hektarų, bet neturi galimybių jų dirbti, todėl yra verčiami jų atsikratyti. Tokių žmonių gal nėra labai daug, bet jų patirtys skaudžios, ir valstybė neturėtų jų palikti likimo valiai.