Šiluma nelepinusio pavasario rajono ūkininkai per daug nepeikia, tik dauguma kaip įprastai neskubėjo pradėti žoliapjūtės. Tačiau žolynų derlius nenuvylė – pasiruošė dalį galvijams reikalingų pašarų kiekio ir dar iki rudens juos galės kaupti. Šiemet blogiausia būtų sugedus technikai, nes itin sudėtinga gauti reikalingą detalę. O juk reikia suspėti laiku nupjauti žolę – iš paskos žemdirbį vejasi kiti darbai.

Pašarų gamyba – iki spalio

Gegužės pabaigoje šienapjūtę pradėjęs ūkininkas Manfredas Skroblys iš Peskojų kaimo, Kretingalės seniūnijos, ją tęs iki spalio mėnesio. Per savaitę jis į tranšėjas sukrovė apie tūkstantį tonų šienainio, o dabar džiovina šieną. „Šį vėsų pavasarį žolynai normaliai užderėjo, nors trąšų nenaudojome“, – džiaugėsi pieno ūkio savininkas. Pašarų tyrimai dar neatlikti, bet tikisi, kad šie bus geri.
Šio pavasario Manfredas nekeiksnoja: vėsoka, bet drėgmės užteko. „Tik labai sunkiai dygo kukurūzai, dabar ilgai džiūsta šienas, – apgailestavo jis, bet tuoj pat optimistiškai pridūrė: – Kad visada toks būtų pavasaris.“
Nupjovęs pirmąją žolę M. Skroblys ją sukrovė į šienainio tranšėjas. „Dar bus antroji, trečioji, o kai kur pjausime ir ketvirtąją – iki spalio pabaigos tęsis šienapjūtė“, – patikino ūkininkas. Pasak jo, šienui labiau tinka subrendusi žolė, nes geriau džiūsta – džiovinti svidrę ar eraičiną rizikinga: sukrautas šienas gali po dviejų mėnesių pradėti kaisti. Prieš dešimtmetį dėl to šiame ūkyje įsiplieskė gaisras. Po to įvykio M. Skroblys nebeveža šieno į patalpą, o lauke sukrauna ir apdengia.
Ūkininkas kalbėjo, jog dviem bandoms – melžiamų karvių ir mėsinių galvijų – iš viso 300 galvijų reikia paruošti apie 3 tūkst. tonų pašarų. Šiemet kartu su šienapjūte šiame ūkyje skubama nudirbti ir kitą svarbų darbą – rekonstruojama karvidė, kurioje montuojamas melžimo robotas.

Žoliapjūtė – vėliau

Vainotiškės kaime, Veiviržėnų seniūnijoje, pieno ūkį puoselėjantis Mindaugas Žąsytis pašarų turi pasiruošti 240 galvijų. „Šis pavasaris šaltas, sausas, bet nauji žolynai gerai sužėlę, nors iš taupumo netręšėme. Jau pagaminome apie 600 tonų šienainio, o kitą savaitę baigsime“, – „Bangai“ sakė ūkininkas. Šieno džiovinti neskuba, nes dar turi pernykščio, be to, oras nepalankus. Betgi, anot ūkininko, dar sužaliuos atolas, užaugs kukurūzai, iš kurių gamins silosą. „Turėtų užtekti pašarų ir šią žiemą“, – neabejojo pašnekovas.
Irmantas Gudauskis iš Girininkų kaimo, Vėžaičių seniūnijos, šienapjūtę pradėjo praėjusią savaitę – vėliau nei įprastai. „Labai ilgai tęsėsi šalnos, trukdžiusios augalų vegetacijai, – dėstė mėsinių galvijų augintojas. – Tačiau žolė neblogai sužėlė, ypač atnaujintose pievose.“
Kol kas I. Gudauskis gamina šienainį, nes šienui džiovinti oras nepalankus – lauks šilumos. Tačiau jis džiaugėsi, kad šiuo metu galvijai puikiai jaučiasi ganyklose: ne per karšta, nekankina vabzdžiai. Ūkininką gerai nuteikia padidėjusios galvijų supirkimo kainos.

Gelbsti optimizmas

Nuo jaunumės ūkininkaujantis, puoselėjantis pieno ūkį rajono Savivaldybės tarybos narys Andrius Vainius iš Endriejavo praėjusią savaitę „Bangai“ sakė, jog nupjovė žolę ir pagamino šienainį. „Trečdalį pašaro jau turiu“, – patikino ūkininkas. O 330 galvijų šio reikia nemažų atsargų. A. Vainius apgailestavo, jog šiemet lietus aplenkė pajūrio rajoną: kituose regionuose pliaupė kaip iš kibiro, pelkėse skendėjo laukai, o pas mus tik dulksna krito.
„Vienas senas žmogus atspėjo, kad šiemet pavasaris šaltas, bet kokia vasara – nespėjo, – šyptelėjo A. Vainius. – Visgi bėdos nėra – žieminiai pasėliai gerai peržiemojo, vasarojus irgi normaliai žaliuoja. Mačiau ūkininkų laukuose daugybę šienainio rulonų, vadinasi, žolė irgi užaugo. Trąšos, kuras pabrango, bet gal už derlių gausime daugiau“, – vylėsi ūkininkas.
Vieno iš stambesnių pieno ūkių rajone savininkė endriejaviškė Irena Lachaj šiemet žoliapjūtę pradėjo vėliau, bet jau baigia pagaminti šienainį. O tuomet pradės džiovinti šieną, nesvarbu, koks oras bus. „Turime reikalingą techniką – vartysime, džiovinsime, grėbsime ir turėsime šieno, – neabejojo ūkininkė. – Mes turime paruošti pašaro 500 galvijų – melžiamoms karvėms ir mėsiniams galvijams.“

Bėda sugedus technikai

Pasak Ūkininkų sąjungos Klaipėdos rajono skyriaus pirmininko Vidmanto Buivydo, dalis vidutinių ūkininkų stengiasi sudoroti tris žolės derlius (atolus), todėl stengiasi šienapjūtę pradėti kaip visada, apie gegužės 20 d. „Planuodami, taikydami inovatyvias technologijas, sėjomainas iš hektaro gauna daugiau nei stambesni ūkininkai“, – patikino V. Buivydas.
Savo ūkyje birželio pradžioje pradėjęs žoliapjūtę, jis šienainį vynioja į ritinius, o tai trunka ilgiau nei krauti į tranšėją. „Šiemet keistai žėlė žolynai – atvirose vietose, senesnėse pievose – beveik tuščia, o užuovėjoje itin tankiai sužėlusi žolė, – sakė pašnekovas. – Bet šią šienapjūtę išskirtinė bėda sugedus technikai: neaišku, kada gausi reikalingą detalę – po mėnesio, dviejų ar trijų. Antai vasarį užsisakiau šienapjovei detalę, bet iki šiol negavau. Gerai, kad esu inžinierius – sugebu šiaip taip išsiversti.“ Tačiau tai trikdo kitus ūkininkus – reikia suspėti laiku nupjauti žolę, kol neperaugusi, kad maistingas pašaras būtų, kad suželtų atolas. Sudėtinga ūkininkui pagal savo kalendorių laiku nudirbti darbus.