Lietuvos žemės ūkio taryba (LŽŪT) primygtinai ragina žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką pasitraukti iš posto. Šis teigia, kad atsistatydinti neketina, taip pat ir atsisakyti Žaliojo kurso tikslų. LŽŪT kritikuoja ministrą dėl dialogo, lyderystės stokos, priekaištauja, kad jam esą labiau rūpi pelkės, nei žemės ūkio gamyba. Ministro neliaupsina ir Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) atstovai, tačiau sako, kad keičiant arklius brastoje nebus naudos, juolab kad ministro kailis karšiamas ir ne dėl jo nuodėmių.

Situacija blogėja

Istorija kartojasi: į buvusios Vyriausybės sudėtyje aplinkos ministru dirbusį, bet vėliau atstatydintą K.Navicką, dabartinį žemės ūkio ministrą, vėl nukreipta kritikos lavina. LŽŪT priklausančios organizacijos jį verčia iš posto. Kadangi K.Navickas atėjo iš kitos barikadų pusės – aplinkosaugos, nemažai žemdirbių nuo pirmųjų dienų įtariai stebėjo žemės ūkio ministrą. Nesuėjus metams, jis raginamas trauktis.

Praėjusią savaitę Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje įvykusiame LŽŪT išplėstiniame posėdyje, kur dalyvavo ir žemės ūkio ministras, jis buvo kalamas prie kryžiaus. LŽŪT pirmininkas Jonas Vilionis konstatavo, kad žemės ūkio padėtis yra apgailėtina: nyksta pieno ūkis, kritinė padėtis kiaulininkystėje, mažėja paukščių, mažiausios ES išmokos ir žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos ir t. t.

„Nėra jokios strategijos, ir tai ne tik šio ministro problema. Ir raštu, ir žodžiu kreipiamės į Žemės ūkio ministeriją, tačiau liekame neišgirsti, o situacija tik blogėja. Iš atsigavimo lėšų paramos skirta tik pelkėms. Negi visa Lietuva turės virsti pelke? Žaliojo kurso našta bus pražūtinga ūkininkams“, – tvirtino J.Vilionis.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Petras Puskunigis sakė, kad LŽŪT atliko darbą, kuris nėra mielas, tačiau šiuo metu būtinas. „Gyvename nežinioje. Aišku, niekas šiandien ministro nekaltina, kad visoje Europoje atpigo kiaulės, kelis kartus pabrango visi ištekliai ir medžiagos, o žemdirbys yra vienas iš nedaugelio gamintojų, kuriam pasakoma, kiek mokės už pagamintą žaliavą. Mums būtinas bendravimas, tačiau iki šiol jo nėra. Didžiausia problema, kad žemdirbių atstovai buvo įvardinti socialiniais lobistais“, – problemas minėjo jis.

Prisiimta perteklinė našta

Ūkininkas Petras Šiaučiūnas priekaištavo dėl sprendimo atkurti daugiametes pievas, klausė, kur dėti iš pievų išvežtą šieną, nes dabar pamiškės pilnos pūvančių šieno ritinių. K.Navickas atkirto, kad reikalavimas išlaikyti pievas ir ganyklas yra ne jo prasimanymas, tai galioja nuo 2016 metų, o uždrausti mulčiuoti žolę pievose bei ganyklose ragino patys žemdirbių atstovai.

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) vadovas Aušrys Macijauskas konstatavo, kad situacija labai įtempta, ir į tai atvedė nebendravimas, sprendimų nederinimas su žemdirbių atstovais, atsakomybės perleidimas Aplinkos ministerijai, per didelių ambicijų prisiėmimas dėl Žaliojo kurso tikslų įgyvendinimo. „Rengiamų ekoschemų ir geros agrarinės būklės reikalavimai netgi aukštesni nei numato Europos reglamentas“, – pastebėjo jis.

Grūdininkų atstovas pabrėžė, kad Lietuva Europos žaliojo kurso pagrindinį tikslą – 55 proc. sumažinti CO₂ emisijas, palyginti su 1990-aisiais, yra pasiekusi jau 2017 metais. „Pas mus per tą laiką įvyko grandioziniai pokyčiai – sunyko pramonės šakos, labai smarkiai susitraukė žemės ūkio gamyba, tad sumažėjo ir išmetimai. Nepaisant to, Lietuva prisiėmė ne pagal pečius ir savo galimybes įsipareigojimus, susijusius su Žaliuoju kursu. Mes ir toliau mažinsimės, numatyti didžiuliai uždaviniai žemės ūkyje, nors kitos šalys elgiasi kitaip. Štai estai numatė, kad iki 2040 metų išmetimai žemės ūkyje didės 45 proc., Latvijoje – 14 proc., Lenkijoje – apie 20 proc., nes jie didins gamybos intensyvumą, mineralinių trąšų naudojimą, kurs naujas darbo vietas, gamins daugiau produkcijos ir apsirūpins maistu“, – aiškino LGAA vadovas A.Macijauskas.

Gana tyčiotis

Susitikime su ministru garsių plojimų sulaukė Kelmės rajono ūkininkų sąjungos pirmininko Martyno Puidoko kalba: „Vietoje sutelkto dialogo su žemdirbiais ministerija renkasi nuo senų laikų išbandytą „skaldyk ir valdyk“ taktiką. Kaip tai vyksta? Selektyviai renkantis socialinius partnerius, o neretai ir atskirus ūkininkus, su kuriais patogu tartis. Likusius sau nepatogius socialinius partnerius galima niekinančiai apšaukti „stambiaisiais“ ir taip bandyti užsidirbti smulkiųjų-mažųjų gynėjo titulą.“

Jis tvirtino, kad aplinkosaugos organizacijų kasta ministerijoje esą tampa išrinktaisiais, o žemdirbių nevyriausybines organizacijos vadinamos „privilegijuotosiomis“. „Pastaraisiais metais nuolatinis žemdirbio profesijos niekinimas juos žeminant, vadinant teršėjais, ir bandymas keistus ministerijos sprendimus pateisinti Lietuvos gamtos gelbėjimu ar Briuselio reglamentų vykdymu yra tik interesų ir įtakų priedanga. Mes, žemdirbiai, nesame akli – aplinkosaugos organizacijos visoje Europoje tokiu būdu plauna visuomenei smegenis ir spaudžia vyriausybių narius, formuojančius politiką.

Žemdirbiai turi paprastą patarimą: liaukitės tokiais pigiais triukais siekti žemdirbių palankumo ir baikite kiršinti visuomenę! Palankumą užsitarnaukite ne priešindami mus tarpusavyje, o iš tikro tardamiesi. Mes norime prisidėti prie tvaresnės Lietuvos ateities, o ne prie darbo imitavimo, lėšų įsisavinimo ir švaistymo. Perlenkiate lazdą! Mūsų kantrybė turi ribas! Mes sakome: gana iš mūsų tyčiotis!“ – rėžė jaunas ūkininkas.

Ministras trauktis neketina

„Matau, kad čia yra daug ūkininkų, ir suprantu, kad jums skauda, nes pokyčiai kelia nerimą. Bet skauda ir man, nes kai gauni niuksą į veidą, kyla klausimas – už ką? Girdžiu priekaištus dėl pelkių, bet viską lemia tai, kad neturime CO₂ mokesčio, siūlymo nuimti „žaliojo“ dyzelino lengvatas. Taip pat neturime siūlymo taikyti išmokų lubas ir kitų dalykų“, – gynėsi į kampą spraudžiamas ministras.

Jis teigė suprantantis, kad asociacijos turi spausti valdžią, bet kartu pabrėžė, jog ministras yra Vyriausybės narys, kuris nebūtinai turi vienašališkai vykdyti žemdirbių organizacijų atstovų reikalavimus. „Partneriai neturi kalbėti ultimatumais. Ultimatumų kalbos sulaukiau jau nuo pat pirmų dienų. Yra du keliai – arba perlipti per asmenines, institucines ambicijas ir kalbėtis apie turinį, arba viešai drabstytis purvais. Siūlau diskutuoti ir kartu ieškoti sprendimų“, – kvietė K.Navickas.

Kitą dieną surengtoje spaudos konferencijos žemės ūkio ministras sakė jaučiantis politinį palaikymą, todėl trauktis iš posto neketina. „Neketinu atsistatydinti, neketinu atsisakyti Žaliojo kurso, tų tikslų, kuriuos mes išsikėlėme“, – teigė K.Navickas.

Kas kaltas dėl kaimo nykimo?

ŽŪR vicepirmininkas, jaunųjų ūkininkų organizacijos lyderis Vytautas Buivydas sutinka, kad žemės ūkyje apstu problemų ir netinkamų sprendimų, tačiau mano, jog visus ilgamečius skaudulius suversti ant vos metus dirbančio K.Navicko būtų neteisinga ir nesąžininga.

„Žaliasis kursas atrodo kaip baubas, bet kai pasigilini, tas baubas nėra toks baisus. Turime suprasti, kad bendra ES politika veda žalesnio, tvaresnio ūkininkavimo link. Nori ar nenori, turėsime keistis. Bet matome, kad dalis žemdirbių bando keisti ministrą. Man kyla klausimas: ar tikrai dabar tinkamas laikas kelti sumaištį ir versti ministrą, žinant, kad iki metų pabaigos turime parengti ir patvirtinti ateinančio laikotarpio strategiją? Gerai, ministras pasitraukia, o kas pasikeis? Ar žemdirbiai turės naudos?“ – svarstė ŽŪR vicepirmininkas.

Pasak jo, kai kurių organizacijų lyderiai turbūt nori parodyti savo galią, ir jeigu ministras pasitrauktų, būtų precedentas, kad kiti ministrai turės šokti pagal kažkieno dūdelę. Ar tikrai dėl visko kaltas K.Navickas? Ar dabar nevyksta didelis „šou“, kad per dešimtmečius žemės ūkis nyksta.

Tų organizacijų lyderiai daug ilgiau dirba, ką jie padarė, kad kaimas būtų gyvybingas? Turbūt visi, įskaitant ir organizacijas, kurioms atstovauju, turėtų už tai prisiimti atsakomybę. Ir už atitinkamą įtaką Žemės ūkio ministerijai, Vyriausybei, Seimo nariams. Deja, reikia pripažinti, kad į kaimą investavus milijardus paramos, padėtis nepagerėjo, priešingai – tik pablogėjo. 20 proc. pareiškėjų pasiima 80 proc. investicijų. Tai juk ilgalaikės problemos, kurios dabar keliamos viešumon“, – kalbėjo V.Buivydas.

Jo manymu, ministrui reikėtų leisti dirbti ir pasiekti rezultatų: „Kaip tik palaikyčiau K.Navicką, nes jis kalba apie šias problemas. Jeigu jis įvestų tiesioginių išmokų lubas, būtų vertas pagarbos, nes kitiems ministrams pristigo politinės valios.“

Užstojo ministrą

Ministrą užstojo konservatorius Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Andrius Vyšniauskas. „Nematau absoliučiai jokių priežasčių, kodėl reikėtų nepasitikėti K.Navicku. LŽŪT išsakytuose priekaištuose yra daug emocijų ir mažai įrodymų, kad ministras padarė kažką blogo. Tuose priekaištuose nubrėžiamas niūrus Lietuvos kaimo vaizdas, bandant vienam ministrui sukabinti daug dešimtmečių vyraujančias problemas: kad mažėja karvių, kiaulių, kad studentai nebesirenka Žemės ūkio akademijos ir t. t.

Manau, kad atsakomybę turėtų prisiimti ne šis ministras, per vienerius metus negalėjęs sustabdyti dešimtmečius vykstančių procesų, o būtent įtakingi žemdirbių lyderiai, kurie įsivaizduoja anksčiau valdę vieną ar kitą ministrą. Jeigu sėdėjo „savi“, jeigu buvo valdomi, tai kodėl tuomet nebuvo šios problemos sprendžiamos? Kodėl buvusiems tokie priekaištai nebuvo liejami? Manau, reikėtų atsakyti į šį klausimą, prieš kaltinant dabartinę ministerijos vadovybę“, – feisbuke komentavo parlamentaras. „Taip, yra problemų ir netinkamų sprendimų, bet ministras dar tik metus dirba. Negalime dabar jo kaltinti už visų ligšiolinių ministrų paliktas „uodegas“, – pritarė V.Buivydas.