Andrioniškis, veidaknygės vartotojų liaudiškai dar vadinamas Andrių sostine, – nuostabus mažytis Anykščių rajono perliukas, kurį itin vertina aktyvaus laisvalaikio mėgėjai. Neretas čia užklydęs aikteli iš susižavėjimo, išvydęs Šventosios tėkmės rimtį, medžiais ir pušynais apaugusius krantus ir „iščiustytą“ miestelio aplinką. Čia gyvenantys žmonės ypatingi, svetingi, draugiški, jie džiaugiasi kiekvienu, kuris užsuka į Andrioniškį.

Traukia turistus

Kur daugiausia sutiksi žmonių, jei ne miestelio alaus bare? Šeimininkė, baro ir parduotuvės savininkė bei miestelio verslininkė seniūnaitė Prima Vaišvilienė pasitiko mus, vienintelius klientus ir miestelio svečius, šypsodamasi. Linksmai papasakojo apie miestelį, apdainavo jo grožį, džiaugėsi žmonėmis: „Šaunūs žmonės šiose apylinkėse gyvena, draugiški, malonūs ir darbštūs“, – sakė ponia Prima. Jos teigimu, nors apylinkėse nėra gausu darbo vietų, pati gamta darbštiesiems Andrioniškio gyventojams gėrybių išgyvenimui suteikia. Vasarą jie renka grybus, uogas, kruta, juda visi, kad tik kaip nors susispaustų, pragyventų ar pasitaupytų žiemos laikotarpiui. O ir turistų vasarą gerai uždera: Šventosios upe baidarininkai pralinguoja, būtinai išlipa, tokias miestelio grožybes pamatę. Ne tik upė vilioja turistus, bet ir keliukai su staigiomis nuokalnėmis, kurias pamėgo dviratininkai ekstremalai.

Akmeninė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą pastatyta 1935 m.

Beveik pusė gatvės priklauso Primos šeimai, todėl ne vienam užkliūva ir jos verslas, lyg didžiulius turtus ji būtų susikrovusi. Tačiau šitos kalbos tik pralinksmina verslininkę: jei ne vasara su turistais, būtų riesta. O ir klientai dažniau „bargan“ paprašo, nei pinigėlį ištiesia.

Tuštutėlis baras sulaukia vieno lankytojo. Dviračiu atvažiavo Valentas ir prisėdo prie skardinės alaus. Beje, vyras mėgsta pabendrauti – noriai pasakoja apie save ir savo gyvenimą. Darbo birža nusiuntė padirbėti, todėl po darbo gera išlenkti alaus skardinę. Užsiėmimų šiame gražiame Dievo kampelyje nėra, o vyras gyvena Sedeikiuose pas mamą, nes su žmona jau seniai išsiskyręs. Blogai vienam vyrui, prisipažino Valentas, tačiau yra ir didesnių bėdų. Iš Sedeikių nebekursuoja joks autobusas, todėl net toks malonus poilsis alaus bare nėra taip lengvai pasiekiamas.

Grožį kuria moterys

„Žūstantis“ alaus bare vienišas vyras vis dėlto verčia susimąstyti. Pasak ponios Primos, Andrioniškyje iš tiesų labai daug likusių vienišų moterų, tad kodėl kuriai nors vienai neprisiimti rūpesčio? Vis dėlto šiais laikais moteriškės linkusios pačios verstis ir be stipriosios lyties – vyrų – pagalbos. Ponia Nijolė Simonavičienė, kurios sodyba pagrindinėje gatvėje traukia akį puošnumu ir tvarka, prieš kelerius metus atsikėlė į Andrioniškyje esančius tėvelių namus. Moteris aplinką ir didžiulį šlaitą išpuošė savo rankomis. Tvarkingai sudėti akmenų takeliai, mediniai laipteliai rodo moters darbštumą, o nuostabiai sutvarkyti darželiai – meilę gėlėms. Ant namuko sienos puikuojasi padėka už gražiausiai tvarkomą sodybą, o viduje atliktas šiuolaikiškas remontas. Nijolės namai – iš tiesų tarsi simbolinis paminklas moterims, mylinčioms ir kuriančioms grožį. Tokių Andrioniškyje gausu. Viena dar jauna ir net pensijos nesulaukusi šviesuole vadinama Jūratė Pačinskienė nuo mažų dienų augo Andrioniškyje, išbandė save beveik visose valstybinėse miestelio įstaigose, dabar dirba Didžiulių sodybos muziejuje. Kažkada moteris, baigusi ekonomikos mokslus Žemės ūkio akademijoje, net nedvejojo rinkdamasi: didmiesčiai nesuviliojo, todėl grįžo į gimtąjį miestelį.

Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodyba – muziejus.

Žemdirbių kraštas

Dabartinis Andrioniškis serga panašia bėda, kaip ir daugelis Lietuvos miestelių: mažėja gyventojų. Kažkada čia buvo labai didelis valsčius, kuriame gyveno 4 tūkst. gyventojų. Dabar seniūnijoje gyvena apie 700 gyventojų, o pačiame miestelyje likę tik 134 gyventojai. „Tai miestelis, kuriame galima ramiai, oriai nusenti, praleisti senatvę, – pasakojo Jūratė – O mes, dabartiniai 50-mečiai, kurie dar turi sulaukti pensijos, kimbame į darbus, kaip kas galime.“ Jūratė su vyru Almantu ūkininkauja jau 24 metus, užaugino tris dukras kaip liepas, kurios nesieja ateities su žemės ūkiu. Jūratė dvejoja, ar jos čia grįš, juk žemdirbio duona nelengva. Moteris prisiminė savo patirtį: kol kūrėsi, augino mažus vaikus, už paskolą įsigytą naują traktorių pavogė, todėl jaunai šeimai teko ilgai dirbti, kol visas skolas atidavė. Žemei teko atiduoti daug, vyras net širdį padėjo, todėl dabar yra neįgalus. „Savo ūkį pavadinčiau tausojančiu, protingu, nes nesame tokie dideli, kad vaikytumės pelno, didelių derlių, gauname, kiek Dievas duoda, todėl nelabai salietromis piktnaudžiaujame“, – patikino moteris. Beje, juk XX a. pradžioje garsusis Andrioniškio meteoritas nukrito į jos senelio žemę.

Vis dėlto pesimizmo moters žodžiuose nėra. Šiandien ji visa panirusi į miestelio ir Didžiulių dvaro istoriją, net bando šifruoti šimtmečių senumo bažnyčios knygas, taip siekdama įprasminti gražiausios pasaulyje vietos reikšmę. Jūratė ypač žavisi pirmąja moterimi rašytoja Liudvika Didžiuliene, kurios gyvenimas į atskirą knygą turėtų būti suguldytas.

Žvelgia į ateitį

Ir nors Andrioniškyje jau nebeliko mokyklos, kuri buvo vienas iš svarbiausių socialinių ir kultūrinių centrų, čia žvelgiama į ateitį. Nauju šiuolaikišku įvaizdžiu sušvito biblioteka, kurioje yra ir plačiajuostis internetas, moksleiviai čia ruošia pamokas, suaugusieji gali pasikalbėti su vaikais, gyvenančiais užsienyje. Yra kultūros namai, paštas. Miestelis negarsėja kriminaliniais įvykiais ar socialinėmis bombomis. „Gal ypatingų socialinių skaudulių ir neturime, yra tokių šeimų, kurių trečioji karta jau gyvena iš pašalpų, – patvirtino Jūratė. – Tačiau ir tie žmonės stengiasi, turi ūkelius, augina gyvulius.“

Nykstanti rūšis

Vytautas Šaučiūnas, seniūnijos vairuotojas ir ūkvedys, būna griežtas ir reiklus, kai kalbama apie Andrioniškio tvarką. Jis prieš 34 metus atvyko čia dirbti zootechniku. „Labai jau gražus miestelis man pasirodė ir žmonės čia geri“, – džiaugėsi jis. Kartu atsivežė ir žmoną, su kuria iki šiol smagiai gyvena. „Ir nieko keisti nemanau“, – perspėjo. Vytautas nelinkęs lyginti praėjusių laikų ir dabartinių: visada gerai gyventi, tik reikia mokėti dirbti, tai irgi kelia džiaugsmą. „Jei meilės darbui nėra, tai ir nebus, o pas mus tas, kas dirba, tegul ir skurdžiau, bet pragyvena, – porino vyras. – Reikia žmonėms įkalti į galvą, kad viskas yra mūsų, tai mes turime tvarkytis, o ne valdžia.“ Tai jis įrodo savo pavyzdžiu: miestelyje net nuošaliausias pakrūmes stengiamasi nušienauti, o štai kapinės, kurios pasidabino nauja tvora, – svarbiausias Vytauto rūpestis. Jomis jis rūpinasi labiausiai, nes tai, pasak jo, – miestelio veidas. Tiesa, dar jis pabėdoja, kad šiuolaikiniai vyrai labai jau linkę nusileisti moteriškėms, kurios visus svarbiausius postus užima. „Taigi apmaudu, mums, vyrams: visos ministrės – moterys, prezidentė – moteris, mūsų seniūnė – taip pat moteris, taigi esame nykstanti kultūra“, – kraipė galvą Vytautas.

Paminklas kvailumui

Dar Andrioniškyje galima būtų pastatyti paminklą žmonių kvailumui ir fanatizmui. Ir geriausia vieta – miestelio parkas, kuriame prieš kelerius metus buvęs seniūnas Saulius Rasalas pasodino du putinus ir apie šią akciją paskelbė socialiniuose tinkluose. Šia savo akcija sukėlė didžiulį kai kurių miestelio žmonių ir Anykščių rajono valdžios pasipiktinimą, taigi neaišku, kokiais tikslais toks medis buvo sodinamas. Tuometis meras konservatorius Sigutis Obelevičius sureagavo žaibiškai – apkaltino pastarąjį vaikiškumu ir patikino, kad pats putiną būtų verčiau nukirtęs, o ne pasodinęs. S.Rasalas, buvęs miškininkas, veltui teisinosi norėjęs miestelį papuošti ir omenyje anaiptol ne Rusijos prezidentą Putiną galvoje turėjęs. „Sodindamas tikrai nedainavau „Putin – chuilo“ ar ko nors kito“, – bandė aiškintis seniūnas. Aistros virė ilgai ir rezultatas toks, koks yra: šiandien miesteliui vadovauja seniūnė. Ar tai – to skandalo atgarsis, neaišku, tačiau ir protu pasižyminčio mero poste nebeliko. Kažkaip nepasitikėjo juo žmonės, tiesa, ten dar įdomesnių dalykų yra buvę, tačiau rezultatas liko – miestelio parke du putinai kaip broliai raudonuoja, žmonių kvailystei ir laikinumui paminklu tapę.

Henriko pabėgimas

Miestelio gyventojai labai mylėjo prijaukintą šerną Henriką, auginamą Mikierių seniūnijoje. Šernui nestigo lankytojų dėmesio ir įvairių vaišių, kurias girininkijos augintiniui atnešdavo vietos įžymybę nusprendę aplankyti keliautojai. Tačiau kai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba uždraudė laikyti šernus ir Henrikui kilo grėsmė, visi Anykščių rajono gyventojai stojo mūru už šerną, netgi akcijas sakėsi organizuosią. Girininkai kreipėsi ir į Aplinkos ministeriją. Šiandien šerno aptvare nebėra. Sako, jis pabėgo, iškeliavo geresnio gyvenimo ieškoti. Taigi gyvūnas išsprendė didžiulę problemą, kilusią dėl jo gyvenimo Andrioniškyje.

O štai duona ir kulinariniais kepiniais Andrioniškis garsus. Juk būtent Liudvika Didžiulienė lietuviškos spaudos draudimo metais sudarė pirmąją receptų knygą, todėl andrioniškiečiai mielai pasidalijo vienu iš jų.

Šiltas pyragas „Le gumina iš bulbų“ (nebrangiai ir greitai paruošiamas)

10 virtų šiltų bulvių reikia sugrūsti, įmušti 4 kiaušinius ir dar papildomai keturis trynius, įdėti šaukštą cukraus ir 100 gramų sviesto, išpurenti, pabaigoje dar likusius baltymus įmaišyti ir dėti ant kepimo popieriaus, o po to – į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių temperatūros.

Autorės nuotr.