Beveik kasmet pavojingų atliekų perdirbimo gamyklose ar saugyklose kylantys ekologinei bombai prilygstantys gaisrai jau tapo liūdna tradicija. Alytaus padangų perdirbimo įmonėje 2019 m. spalį kilęs gaisras buvo gesinamas net 10 dienų, į aplinką pateko daug pavojingų medžiagų, o pats gaisras buvo pavadintas „viena didžiausių pastarojo meto ekologinių nelaimių Lietuvoje“. Įmonės, kurioje kilo gaisras, turtas buvo apdraustas 50 tūkst. eurų suma, o gaisro žala buvo įvertinta 11–13 mln. eurų. Dėl aplinkos užterštumo apylinkėse esantiems gyvulininkystės ūkiams buvo uždrausta realizuoti produkciją, 92 pieno ūkiams buvo išmokėtos kompensacijos – 35 152 eurų. Šiemet vasarą Vilnių kelioms dienoms paralyžiavo gaisras, kilęs Gariūnų turgavietėje esančioje atliekų rūšiavimo įmonėje „Ecoservice“. Ugniagesiai, rizikuodami sveikata ir gyvybe, likviduoja aplaidumo ir godumo padarinius. Kiek tai tęsis ir kas dar kur gali degti? Ką apie tai mano institucijos?

Aplinkosaugininkai rodo į savivaldybę

Šalyje, kur nuolat pasakojama apie meilę gamtai, Europos žaliąjį kursą, kur politikų parodomai kovojama su brangiakailių žvėrelių kančiomis fermose, baiminamasi, kad tuojau bus išmedžioti visi žvėrys miškuose, žmonių saugumas stumiamas į antrą planą. Viskas paliekama ugniagesiams gelbėtojams.

Ar gali Alytaus padangų perdirbimo arba Gariūnų atliekų rūšiavimo įmonėse kilę gaisrai pasikartoti ir kitose analogiška veikla užsiimančiose įmonėse? Toli neieškant potencialių nelaimių vietų, „Valstiečių laikraštis“ bent kelioms institucijoms išsiuntė nuotraukas iš neformalaus sąvartyno, metų metus gyvuojančio Karoliniškių mikrorajono pakraštyje. Šalia – mokyklos, darželiai, gyvenamieji namai, Pilaitės giria.

Formaliai vis dar egzistuojančios garažų bendrijos (privačios valdos) teritorijoje krūvomis voliojasi ne tik padangos, bet ir kitokios atliekos. Garažų likę vos keliolika, įvairiausio tipo gėrimus, įskaitant pigią parfumeriją, vartojančių personažų ten nuolat knibždėte knibžda, tačiau deklaruojama, kad teritorija privati ir pašaliniams įeiti draudžiama. Draudžiama, bet kas iš to? Mat vartai, kaip pas tą ožį iš pasakos, yra, o tvoros ne. Vienas geras bet kokio degaus skysčio šliūkštelėjimas ant susikaupusio „turto“, ir langus bijotų atsidaryti bent keli sostinės mikrorajonai. Kas už tai atsakytų ir kaip ištaisyti padėtį?

Nuomones apie tai išsakė aplinkosaugos, savivaldos, ugniagesių ir Aplinkos ministerijos komentatoriai. Pradėkime nuo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (AAD). AAD Komunikacijos skyrius nurodo, kad komunalines atliekas tvarko savivaldybių komunalinių atliekų tvarkytojai, kurių priežiūrą vykdo savivaldybių administracijos, tad tvarka konteinerių aikštelėse pasirūpinti ir ją užtikrinti turėtų savivaldybės.

„Jei konteinerių aikštelė yra juridinio asmens sklype, tai ir juridinis asmuo atsakingas, kad jo sklypas nebūtų užterštas. Šiuo atveju atliekų turėtojas yra garažų bendrija. Ji LR atliekų tvarkymo įstatymo ir atliekų tvarkymo taisyklių kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams ir pasirūpinti, kad jos sklypas nebūtų užterštas“, – akcentuoja AAD.

Pasak AAD specialistų, žiūrint į nuotraukas akivaizdu, kad atliekos nėra išrūšiuotos. „Šiuo atveju garažų bendrija turi išrūšiuoti atliekas ir nekomunalines atliekas perduoti atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti tokias atliekas, pavyzdžiui, padangas. Taip pat bendrija privalo turėti galutinį atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą. Tiek AAD, tiek savivaldybės aplinkosaugininkai jam gali duoti privalomąjį nurodymą atliekas išrūšiuoti“, – rašoma atsakyme.

Savivaldybė kratosi atsakomybės

Tvarkymo ir švaros taisyklės, kaip savo komentare „Valstiečių laikraščiui“ nurodo Vilniaus savivaldybės Komunikacijos skyriaus specialistas Irmantas Kuzas, draudžia be žemės savininko ar teisėto valdytojo raštiško sutikimo laikyti statybines ar kitas medžiagas, gamybos produkciją arba kitus daiktus. Tad už šį pažeidimą gresia įspėjimas ar bauda iki 600 eurų.

„Atliekų tvarkymo įstatyme ir Vilniaus miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėse numatyta, kad padangų negalima palikti prie konteinerių. Padangas galima pristatyti (pasirinktinai) į bet kurią tokių atliekų priėmimo vietą (padangų platinimo vietą, transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančią įmonę ar savivaldybės įrengtą didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelę (nemokamai priimama iki keturių padangų per metus)“, – priduria I.Kuzas.

Prie padangų dar grįšime. Apie konkretų, ilgus metus egzistuojantį neformalų sąvartyną paklausėme ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) specialistų, nes į juos pirštu rodo ir AAD, ir Vilniaus savivaldybė.

Ugniagesiai – sugertukas viskam?

Kaip žinia, ugniagesių gelbėtojų pasitikėjimo reitingai yra didžiausi jau ne vienus metus. Tačiau jie turėtų ne tik gesinti gaisrus, bet ir užsiimti prevencija. PAGD atstovė spaudai Sonata Kukienė, paklausta, kodėl laiku nesiimama prevencijos priemonių, kad nekiltų gaisrai (juk kitu atveju tokiuose gaisruose rizikuojama ir ugniagesių sveikata), atrašė: „Ugniagesiams dažnai tenka dirbti ypač karštomis dienomis, jų apsauginiai drabužiai taip pat daro įtaką, tačiau tokia jų darbo specifika. Jeigu sveikatos sutrikdymas priskiriamas prie lengvų ar sunkių sveikatos sutrikdymų, pavyzdžiui, ugniagesys susižaloja gaisro vietoje, tuomet atliekamas vidinis patikrinimas. Jeigu sveikatos sutrikdymas atitinka visas numatytas sąlygas, tada mokama kompensacija. Tačiau tokie atvejai reti.“

Pasak Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro atstovo dr. G.Ignatavičiaus, didžiosios problemos yra būtent tose įmonėse, kurios legaliai tvarko atliekas, kur formaliai visi popieriai tvarkingi, ataskaitos laiku pateiktos ir net patikrinimų būta laiku.

Apie konkrečią parodytą rizikos vietą komentaras buvo keistokas. „Nuotraukas dėl bendrijų teritorijose laikomų šiukšlių reikia persiųsti Departamento teritoriniam struktūriniam padaliniui, veikiančiam savivaldybėje, kurioje padarytos nuotraukos, ir atlikti neplaninį patikrinimą“, – „Valstiečių laikraščiui“ rašo S.Kukienė.

Net nerašoma, kad patys persiųs, kad perduos, inicijuos. Reikia persiųsti. O ar bus anksčiau „neplaninis patikrinimas“, ar gaisras, nuo kurio dus ištisi mikrorajonai (Karoliniškės, Pilaitė, Justiniškės) – matysime. Miesto tarybos opozicijos politikai, po redakcijos užklausimų, sako pradedantys domėtis tuo, kas vyksta daug metų.

Padangų reikalas

Padangos. Toksiškas naftos antrinis produktas. Kaip čia sutvarkius, kad nesivoliotų visur – garažų bendrijose, prie konteinerių, miškuose, pamiškėse ir nešienautose pievose?

Kaip buvo padaryta, kad plastikiniai alaus, giros, sulčių ar limonadų bambaliai (toksiški antriniai naftos produktai) negulėtų krūvomis ar pavieniui? Buvo sukurta depozito sistema. Sumoki antkainį pirkdamas, o atnešęs jį atgauni.

Reikalas pasiteisino. Plastikinės gėrimų taros bemaž nerasi. Teisybės dėlei, kartais ir drąsesni mokinukai nukosėja iš panosės tų, kuriems tai yra pragyvenimo šaltinis. O ir šeimose vyrauja nuomonė: kam čia išmesti, jei galima grąžinti ir atsiimti eurą kitą.

Metalą ir plastikinę gėrimų talpą net narkomanai noriai surenka ir pristato ten, kur reikia. Tiesa, stipresnių gėrimų talpoms depozito sistemos nėra, tad ant degtinės butelio duženų galima užlipti ir Trakų ar Molėtų rajono ežero pliaže.

Kodėl nepadarius to ne tik degtinės talpoms, bet ir padangoms? Visos institucijos rodo pirštu į politinę valdžią.

„Savivaldybė nėra atsakinga už depozito sistemos teisinio reglamentavimo kūrimą, todėl negalime to pakomentuoti“, – sako Vilniaus savivaldybės atstovas I.Kuzas.

AAD atstovai šiuo klausimu buvo ne ką iškalbingesni. „Dėl depozito sistemos reiktų kreiptis į Aplinkos ministeriją, kuri ir galėtų būti teisės aktų pakeitimų iniciatorė“, – rašoma komentare.

Politinė pozicija

Aplinkos ministerija yra būtent ta institucija, kuri turi atsakyti už gamtosaugą ir žaliąjį kursą, tad ir keliaujame su užklausimais pas ministrą, liberalą Simoną Gentvilą. Asmeninį užklausimą perskaitęs, vėliau perspėtas, kad tyla bus interpretuota kaip atsisakymas komentuoti, politikas pranešė perduodąs klausimus Aplinkos ministerijos klerkams.

Savo vardu S.Gentvilas nenori sakyti nieko. Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vyr. patarėjas Midaugas Kauzonas žeria teiginius, kurie, reikia manyti, bent kažkiek atspindi ministro, kaip politiko, nuostatas.

„Baudos už į gamtinę aplinką išmestas padangų atliekas numatytos Administracinių nusižengimų kodekse. Priklausomai nuo išmestų padangų atliekų kiekio bauda gali būti nuo 30 iki 4 300 eurų. Aplinkos ministerijos nuomone, teisinis reglamentavimas ir AAD funkcijos leidžia užkardyti netinkamą padangų atliekų laikymą ir dėl to galimas kilti pasekmes“, – rašoma ministro vardu (mat klausimai adresuoti ministrui, – red. past.).

Ir jokio pažado, jokios iniciatyvos dėl padangų depozito sistemos, formalių ir neformalių jų sąvartynų likvidavimo.

Formalūs šūkiai

Oficiali pozicija yra tokia, kad mes visi, nepaisant mokamų mokesčių valdžios samdomų privačių firmų bei prievaizdų, turime iš esmės tvarkytis patys. Milijonus į kišenes susižeriantys valdžios samdytiniai, tikėtina, dosniai finansuoja akcijas „Darom“ ir pan. Socialinę reklamą nupirkti pigiau nei pačiam daryti tai, kam pasamdytos komunalinės įmonės. Surasi entuziastų, kurie atidirbs, o tau nusirėš kaštai.

„Tai, kad miškininkai kasmet iš miškų išveža beveik 1 000 tonų atliekų, tik įrodo, kokia svarbi yra ši jau tradicija tapusi iniciatyva. Kviečiu visus jungtis ir kartu tvarkyti savo pamėgtas bei dažnai lankomas vietas tam, kad pavasarį sugrįžtume į žaliuojančius ir švarius miškus“, – pranešime spaudai akcijos svarbą pabrėžė S.Gentvilas.

Gaisringos šalies praktika

Australija yra vakarietiškos kultūros šalis Okeanijoje. Gaisrai – net labai stiprūs, tiesiog siaubingi – ten dažni. „Valstiečių laikraščiui“ apie tenykštės valdžios taktiką su teršalų laikytojais pasakoja garsus režisierius, Sidnyje nūnai reziduojantis Tomas Donėla.

Pasak jo, savo privačiame kieme jis privalo būti nusipjovęs žolę, idant matytų, ar nešliaužia kokia nuodinga gyvatė, nes ji gali peršliaužti ir pas kaimyną. O dėl šiukšlių laikymo „privačioje valdoje“ komentaras buvo paprastas. „Baudos už šiukšlinimą didžiulės ir greitai skiriamos. Savivaldos reindžeriai turi teisę vietoje skirti 80–750 JAV dolerių baudas už šiukšlinimą. Jei matote, kad kas nors šiukšlina iš savo automobilio, galite apie tai pranešti Naujojo Pietų Velso aplinkos apsaugos tarnybai (EPA). Baudos svyruoja nuo 250 iki 500 JAV dolerių. Norėdami pranešti apie šiukšlinimą iš transporto priemonės, turite iš tikrųjų matyti, kaip šiukšlės buvo išmestos arba išpūstos iš transporto priemonės, pateikti transporto priemonės registracijos duomenis ir nurodyti vietą, kurioje buvo išmestos šiukšlės, pranešti apie įvykį per 14 dienų“, – pasakoja jis.

Anot T.Donėlos, argumentas, kad čia privati valda ir darau ką noriu, Australijoje prajuokintų. „2023 m. liepos 3 d. padangų ir kitų atliekų deginimas Gippslando valstijos ūkininkui kainavo 1 110 JAV dolerių baudą, nes į šią vietą dėmesį atkreipė dūmai ir kvapas. EPA pareigūnai, reaguodami į visuomenės nario pranešimą, nuvyko į Tyerso vietovėje, netoli Traralgono, esantį sklypą. Jie rado dvi krūvas sudegusių atliekų ir duobėje tebedegančią ugnį. Netoliese buvo degalų konteineris ir maždaug 300 litrų sudegusių padangų pėdsakų“, – cituoja pašnekovas.

Priežastis – tingumas?

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro atstovas dr. Gytautas Ignatavičius „Valstiečių laikraščiui“ patvirtino, kad netvarkomų ar prastai prižiūrimų, legalių ar nelegalių sąvartynų padarinius ne visi iki galo įsivaizduoja. Pasak jo, ne iš karto pastebimai žalai patirti nebūtinas net ir piktavalio įsikišimas.

„Toksiškos medžiagos laikui bėgant neišvengiamai susigeria į gruntą ir užteršia dirvožemį. Juk tokiuose nelegaliuose sąvartynuose guli išvis neaišku kokios medžiagos. Laikui bėgant prasideda ir medžiagų skilimas, saulėje kai kurios medžiagos ima garuoti – taip užteršiamas ir oras. Tai kenkia ir gamtai, ir žmonėms“, – nurodė jis.

Pasak G.Ignatavičiaus, teoriškai ir teisiškai visi mechanizmai likviduoti netvarkai yra. „Jeigu, pavyzdžiui, net ir privačioje teritorijoje fiksuojami tokie pažeidimai, Aplinkos apsaugos agentūra turi į tai reaguoti pagal įstatymą. Bausti ir priversti susitvarkyti. Gali pasitelkti antstolius, sutvarkyti ir pateikti atitinkamas sąskaitas, juolab kad ir baudos už žalos gamtai padarymą numatytos nemenkos. O kai visos tarnybos stumdo reikalus nuo savęs ir permeta juos kitiems, tai ir turime tokią padėtį“, – komentavo mokslininkas.

Jo nuomone, yra dvi problemos: nepakankamas problemų išmanymas ir tinginystė – nenoras išlįsti iš jaukaus kabineto ir susitepti rankų, pajusti nemalonių kvapų, pamatyti realybę. Teoriškai, anot G.Ignatavičiaus, valdininkai viskam pasiruošę. „Jie, pagal popierius, tarsi viską turėtų žinoti. Yra išklausę seminarus, turi pažymėjimus, tačiau realus supratimas yra tik labai bazinio lygmens. Visos tos oficialios programos ir studijos yra labai teorinės, sukuriamos kabinetuose, kur tikrų gamtosaugininkų yra labai mažai. Paimkime kad ir dabartinį aplinkos ministrą – kiek iš jo gamtininko? Panaši padėtis ir tarnybose. Svarbu laiku pateikti gerai apiformintas ataskaitas – tai rezultatas, į kurį daugiausia ir orientuojamasi“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė jis.

Pašnekovas sakė nemanantis, kad atsakingi biurokratai tiesiog aptarnauja atliekų rinkimo, išvežimo, utilizavimo, kuris yra labai pelningas, verslą ir korupcija yra pagrindinė nesibaigiančios netvarkos priežastis. „Sakyčiau, kad pagrindinis orientyras yra tinginystė, noras patogiai atsėdėti darbo valandas ir nesitepti rankų į realias, praktines problemas“, – mano G.Ignatavičius.

Prisimindamas konkrečias ekologines nelaimes, pašnekovas akcentavo, kad daugiausiai bėdų kelia ne nelegalūs pavieniai teršėjai, o būtent legalių atliekų aikštelių valdytojai. Paklaustas, ar bet kur išmetamų padangų problemą išspręstų depozito sistema, kuri padėjo apvalyti aplinką nuo alaus „bambalių“, jis sakė tuo abejojantis.

„Galbūt, bet rimtos ekologinės nelaimės daugiausiai kyla ne ten, kur kažkas pavieniui teršia. Bėda yra būtent tose įmonėse, kurios legaliai tvarko atliekas, kur formaliai visi popieriai tvarkingi, ataskaitos laiku pateiktos ir net patikrinimų būta laiku. Alytus ir Gariūnai – ne naujiena. Prieš, berods, 20 metų panašiai nutiko Trakų rajone. Įmonė irgi buvo legali, teoriškai tvarkinga, su visais dokumentais, o nelaimė įvyko. Čia juk privatus verslas. Jie viskam taupo, nes jiems reikia pelno. Taupo apsaugai, taupo tvarkai, o rezultatas – koks yra, nes trūksta tikros kontrolės. Todėl aš kartoju, kad pagrindinė bėda yra atsakingų asmenų nenoras išeiti iš kabinetų ir pakelti galvas nuo popierių“, – konstatavo G.Ignatavičius.

Taigi, programos rašomos, socialinė reklama perkama, ataskaitos tvarkomos, akcijų „Darom“ ar „Gelbėkime Baltiją“ aktyvistai nuoširdžiai stengiasi, o valdininkijos ir legalaus atliekų verslo grandyje teršalai grįžta į gamtą su didžiausia grėsme žmonių sveikatai. Gerai, kol ekologines nelaimes tvarko bent ugniagesiai gelbėtojai. Piliečiams kol kas telieka pamačius „tvarką“ skambinti 112, kaip ir kažkam deginant žolę.